Istorinis Likijos regionas buvo Mažosios Azijos pusiasalio pietvakarinėje dalyje, kalnuotoje vietovėje, ties Teke pusiasaliu.
Istorija
Luqqa
II tūkst. pr. m. e. asirų ir hetitų šaltiniai mini valstybę – teritoriją Lukka, kuri tapatinama su vėlesniąja Likija. Ši valstybė, buvusi į pietus nuo Arcavos, aršiai kovojo su Hetitų imperija, ir niekuomet nebuvo jos tiesiogiai pajungta. Kurį laiką XIV a. pr. m. e. jie buvo priversti kovoti Hetitų imperijos pusėje (Kadešo mūšio metu), tačiau neilgai trukus vėl išsilaisvino.
Lukka tautos sukilimai ir bendri jungtiniai veiksmai drauge su jūrų tautomis buvo viena iš Hetitų imperijos žlugimo priežasčių XIII a. pr. m. e. Likijoje susiformavo savita anatoliška tauta, giminga luviams.
Likijos karalystė
Po Hetitų imperijos žlugimo, Likija galėjo vystytis savarankiškai. Ji niekuomet nesusivienijo į vientisą valstybę, o buvo sudaryta iš atskirų miestų – valstybių, kurių svarbiausi buvo Ksantas (likiečių kalba Arñna), Patara (Pttara), Myra, Pinara (Pilleñni), Tlosas (Tlãñna), Olimpas, Faselis.
Graikų šaltiniai neretai mini Likiją šiuo laikotarpiu. Jos valdovai ir įvykiai dažnai minimi graikų mitologijoje.
Nuo II a. pr. m. e. pradžios Likijos miestai susijungė į Likijos lygą, kurią sudarė 23 miestai. 7 iš jų siųsdavo savo atstovus į lygos senatą (buleuterioną), rinkdavo likiarchą, kuris kasmet reziduodavo vis kitame mieste.
43 m.Romos imperija prisijungė Likiją. Ji buvo sujunta su Pamfilija, ir taip suformuotas administracinis vienetas Likija ir Pamfilija. Kai kuriais laikotarpiais ji buvo sujungiama su Pamfilija. Likijos miestai išlaikė savo savivaldą iki IV a. III a. administracinių reformų metu Likija atskirta kaip atskira Likijos provincija, priklausiusi Azijos diecezijai.