Lietuvos–Šventojo Sosto santykiai
Pagrindinės datos:
• De jure pripažinimas iš Šv. Sosto pusės: 1922 m. lapkričio 10 d.
• Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas: 1926 m. balandžio 4 d.
• Pasirašytas konkordatas: 1927 m. rugsėjo 27 d.
• Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos–Šventojo Sosto santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto (Vatikano).

1919 m. paskirtas pirmasis atkurtos Lietuvos atstovas prie Apaštalų Sosto, o pats Apaštalų Sostas Lietuvą de jure pripažino 1922 m. lapkričio 10 d. 1927 m. buvo pasirašytas Lietuvos ir Apaštalų Sosto konkordatas.

Dar kartą Šventasis Sostas atkurtos Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 30 d., o diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 30 d.

Šventasis Sostas visą 1940–1941 m. ir 1944–1990 nepripažino sovietinės okupacijos^[1] ir buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuriose Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė be pertraukos veikė visus metus nuo pat valstybės įkūrimo po Pirmojo pasaulinio karo.

Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Lietuvos Respublikos Ambasadoje prie Šventojo Sosto Romoje, o Vatikanui – apaštališkasis nuncijus, reziduojantis apaštalinėje nunciatūroje Vilniuje.

Pasirašytos dvišalės sutartys: sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų (2001 m.), sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados (2000 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje (2000 m.) ir sutartis dėl kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo (2012 m.)^[2]

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Šventuoju Sostu grupė (dabartinė pirmininkė – Vilija Aleknaitė Abramikienė (TS-LKD)^[3].

Santykiai tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto pirmaisiais LDK egzistavimo šimtmečiais buvo sudėtingi. Dar nuo XIII a. su popiežių palaiminimu buvo rengiami kryžiaus žygiai į Lietuvą. Tik 1403 m., prašomas Jogailos ir Vytauto, popiežius Bonifacas IX išleido bulę, draudžiančią kryžiuočiams puldinėti Lietuvą.

Vilniaus vyskupija įsteigta Lietuvos krikšto metu 1387 m. vasario 17 d. ir po metų patvirtinta popiežiaus Urbono VI.

Pirmasis apaštališkasis nuncijus po Liublino unijos buvo Vinčenzas Lauras. Žemiau pateikiami visi iki 1795 m. paskirti Šventojo Sosto nuncijai:

• Vinčenzas Lauras (1573 m. birželio 1 d. – 1578 m. balandžio 9 d.)
• Albertas Bolonjetis (1581 m. balandžio 12 d. – 1585 m. vasaris)
• Klaudijus Ranjonis (1598 m. spalio 20 d. – 1606 m. rugsėjo 16 d.)
• Frančeskas Simoneta (1606 m. rugsėjo 16 d. – 1612 m. sausio 19 d.)
• Lelijus Ruinis (1612 m. rugsėjo 13 d. – 1614 m. rugsėjis)
• Frančeskas Diotalevis (1614 m. rugpjūčio 25 d. – 1621 m.)
• Kosimas de Toresas (1621 m. gegužės 21 d. – 1622 m. gruodžio 2 d.)
• Antonijus Santakročė (1627 m. balandžio 16 d. – 1631 m. kovo 10 d.)
• Marijus Filionardis (1635 m. kovo 15 d. – 1644 m. rugpjūčio 19 d.)
• Pietras Vidonis (1652 m. gegužės 28 d. – 1660 m. balandžio 5 d.)
• Antonijus Pinjatelis (1660 m. gegužės 21 d. – 1668 m. kovas)
• Galeacas Mareskotis (1668 m. kovo 10 d. – 1670 m. rugpjūčio 13 d.)
• Frančeskas Nerlis jaunesnysis (1670 m. birželio 27 d. – 1670 m. gruodžio 22 d.)
• Andželas Marija Ranucis (1671 m. gegužės 13 d. – 1675 m.)
• Frančeskas Buonvisis (1673 m. liepos 20 d. – 1675 m. liepos 28 d.)
• Frančeskas Martelis (1675 m. rugsėjo 20 d. -?)
• Opicijus Palavičinis (1680 m. rugsėjop 30 d. –1686 m. rugsėjo 2 d.)
• Giakomas Kantelmis (1688 m. spalio 23 d. – 1689)
• Andrėja Santakročė (1690 m. sausio 7 d.-?)
• Džianantonijus Davija (1696 m. vasario 2 d. – 1698 m. kovo 10 d.)
• Mikelandželas Kontis (1698 m. kovo 24 d.-?)
• Frančeskas Pinjatelis (1700 m. kovo 20 d. – 1703 m. vasario 19 d.)
• Oracijus Filipas Spada (1703 m. lapkričio 17 d. – 1704 m. gruodžio 15 d.)
• Giulijus Piaca (1706 m. liepos 15 d. – 1709 m. gruodžio 15 d.)
• Nikolas Spinola (1707 m. rugsėjo 6 d.-apie 1715 m.)
• Vinčenzas Bikis (1709 m. rugsėjo 14 d.-apie 1712 m.)
• Benedetas Odeskalkis-Erba (1712 m. sausio 25 d. – 1712 m. gruodžio 5 d.)
• Džirolamas Grimaldis (1712 m. gruodžio 20 d. – 1719 ar 1720 m.)
• Alberikas Arkintas (1746–1754)
• Antonijus Eugenijus Viskontis (1760 m. vasario 22 d. –1766 m. lapkričio 22 d.)
• Džiovanis Andrėja Arketis (1775 m. rugsėjo 18 d. -?)
• Lorencas Lita (1793-?)
• Andželas Marija Durinis (iki 1795 m.)

1586 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Jurgis Radvila tapo pirmuoju lietuviu kardinolu.

1795 m. Vilniaus vyskupija panaikinta, daliai jos teritorijos atitenkus Rusijai, daliai – Prūsijai). 1798 m. atkurta kaip Mogiliovo arkivyskupijai, tuo tarpu Knišino, Augustavo, Alytaus ir Simno dekanatai priskirti naujai įsteigtai Vygrių vyskupijai, Radaškonių ir Babruisko dekanatai ir dalis Polocko bei Minsko dekanatų – Minsko vyskupijai. 1849 m. Kauno, Panevėžio, Utenos, Ukmergės, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos dekanatai priskirti Žemaičių vyskupijai, Naugarduko dekanatas – Minsko vyskupijai, o Vilniaus vyskupijai grąžinti Radaškonių, Sokolkos, Bielsko dekanatai ir dalis Polocko dekanato. 1869 m. prie Vilniaus arkivyskupijos be Apaštalų Sosto leidimo prijungta Minsko vyskupija. 1882 m. Katalikų Bažnyčia patvirtino Vilniaus vyskupijos pavaldumą Mogiliovo arkivyskupijai. Rusijos imperijos valdžia uždraudė vyskupijai palaikyti ryšius su Apaštalų Sostu.

Nors Lietuvoje daugumą gyventojų sudarė katalikai, o valstybinė religija buvo katalikų, santykiai su Vatikanu per visą tarpukarį nebuvo šilti. Dar 1919 m. buvo paskirtas pirmasis atkurtos Lietuvos atstovas prie Apaštalų Sosto. Juo tapo kunigas Jurgis Narjauskas. Apaštalų Sostas Lietuvą de jure pripažino 1922 m. lapkričio 10 d., tačiau nebuvo linkęs steigti atskiros prefektūros Lietuvai (Lietuva dalinosi prefektūrą su Lenkija, o su pastarąja tuo metu nebuvo užmegzta diplomatinių santykių). 1923 m. pradėtos derybos tarp Lietuvos ir Apaštališkojo sosto. 1925 m., po Apaštališkojo Sosto konkordato su Lenkija, kuriuo Lenkijai pripažintas Vilnius, buvo iškulti apaštališkojo vizitatoriaus Antonijaus Zekini langai.^[4]

1926 m. balandžio 4 d., per šv. Velykas, Pijus XI paskelbė bulę Lithuanorum Gente, pagal kurią buvo įkurta savarankiška Kauno arkivyskupija su keturiomis vyskupijomis: Telšių, Kaišiadorių, Panevėžio ir Vilkaviškio.^[4] Tokiu būdu Lietuvos bažnytinė organizacija tapo tiesiogiai subordinuojama Romos Kurijai.

Nauja diplomatinė krizė susiklostė, kuomet socialisto liaudininko Mykolo Sleževičiaus sudaryta vyriausybė atsisakė pripažinti Lietuvos bažnytinę provinciją be Vilniaus ir neįsileido į Lietuvą naujo popiežiaus internuncijaus, arkivyskupo Lorenco Skiopos.^[4] Santykiai ėmė taisytis po 1926 m. perversmo į valdžią atėjus tautininkams ir (laikinai) krikdemams. Dar 1927 m. sausį naujosios vyriausybės iniciatyva Jurgis Matulaitis ėmėsi rengti konkordato projektą, kurio pabaigti nespėjo. Lietuvos ir Vatikano konkordatą 1927 m. rugsėjo 27 d. Vatikane pasirašė Pijus XI ir Lietuvą atstovavęs profesorius Augustinas Voldemaras.^[4] Vis dėlto, pasirašius konkordatą, santykiai toliau buvo šalti dėl naujos vyriausybės religinės politikos, pasižymėjusios kai kurių religinių organizacijų, ypač Katalikų veikimo centro, veiklos varžymu. Lietuva nuolat sulaukdavo aštrios kritikos iš nuncijaus Rikardo Bartolonio. Konfliktai tarp Vatikano pasiuntinio Lietuvoje ir valdžios lėmė pirmojo išsiuntimą iš Lietuvos, paskelbimą persona non grata 1931 m. pavasarį.^[4] Apaštališkasis nuncijus tebuvo paskirtas 1940 m. vasario mėnesį.

Per visą tarpukario laikotarpį Lietuva neturėjo nė vieno kardinolo.

Nors po sovietinės agresijos, Paleckio marionetinės Lietuvos vyriausybės sprendimu, 1940 m. birželio pabaigoje buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu ir uždaryta nunciatūra, Lietuvos atstovo vardas nebuvo išbrauktas iš akredituotų prie Šventojo Sosto diplomatinių atstovų sąrašo.^[5] JAV prezidento specialusis atstovas prie Šventojo Sosto Myronas C. Tayloras ataskaitoje prezidentui apie 1942 m. rugsėjo 12–spalio 14 d. apsilankymą Vatikane ir Didžiojoje Britanijoje rašė, jog tuometis Šventojo Sosto valstybės sekretorius išreiškė Šventojo Sosto nuogąstavimus dėl galimos Lietuvos sovietinės reokupacijos, buvo įteiktas buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio laiškas.^[6]

Vyskupo Petro Bučio ir Lietuvos ministro prie Šventojo Sosto Stasio Girdvainio iniciatyva, Vatikano radijas 1940 m. lapkričio mėnesį pradėjo transliuoti laidas lietuvių kalba iš pradžių du kartus, vėliau – keturis kartus per savaitę, kol transliacijos nutrūko 1941 m.^[7] 1946 m. transliacijos buvo atnaujintos. Įkūrus pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, jos tekstai taip pat būdavo skaitomi per Vatikano radiją.

Popiežiumi išrinkus Joną Paulių II iš Vatikano pontifiko pasigirsdavo daugiau kritinių komentarų SSRS adresu. Istorikai pripažįsta Jono Pauliaus II vaidmenį kovojant su Lenkijos komunistiniu režimu^[8], taigi ir su TSRS, kuriai buvo pavaldus režimas. Lenkijoje užgimus Solidarumo judėjimui ne kartą reiškė jam palaikymą, o SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui buvo nusiuntęs laišką, kuriame raginama nesikišti į kitų valstybių (Lenkijos) vidaus reikalus. Kardinolo Audrio Juozo Bačkio teigimu, savo 1980 m. kalboje UNESCO popiežius užsiminė, kad Europoje yra tautų, kurios turi didelį istorinį ir kultūrinį suverenumą, bet neturi politinio, turėdamas omenyje Lenkiją ir Baltijos šalis.^[9]

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui 1988 m. gegužės 29 d. tuometės Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vincentas Sladkevičius Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu, kuris šiose pareigose išbuvo iki mirties 2000 m.

Šventasis Sostas atkurtos Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino 1991 m. rugpjūčio 30 d., o diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 30 d.

1993 m. rugsėjo 4-rugsėjo 8 dienomis vyko Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje. Tai buvo pirmasis kartas, kai Lietuvoje lankėsi popiežius. Popiežius lankėsi Vilniuje, kur susitiko su šalies vadovais, Lietuvos vyskupais ir kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Lietuvos kultūros ir mokslo darbuotojais, Lietuvos lenkų bendruomenės atstovais. Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias Kauno santakoje, kryžių kalne, Šiluvoje, meldėsi prie Aušros vartų, Antakalnio kapinėse aplankė Sausio 13-osios ir Medininkų aukų kapus, Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadione susitiko su jaunimu. Pamokslus sakė lietuviškai.^[10]

2018 m. rugsėjo 22-25 dienomis Lietuvoje lankėsi ir Popiežius Pranciškus. Vizito metu jis susitiko su prezidente Dalia Grybauskaite, aplankė Aušros vartus, sustojo prie palaimintojo Kun. Mykolo Sapočkos hospiso, kur laimino sunkiai sergančius ligonius, susitiko su jaunimu Katedros aikštėje. Antrąją vizito dieną pradėjęs šv. Mišiomis Kauno Santakoje, vėliau Kauno arkikatedroje bendravo su kunigais ir vienuoliais. Grįžęs į Vilnių meldėsi buvusio Vilniaus geto vietoje, tuomet aplankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejų buvusiuose KGB rūmuose.^[11]

2001 m. kardinolu pakeltas Audrys Bačkis, 2019 m. – Sigitas Tamkevičius. Tokiu būdu Lietuva turi du kardinolus, daugiausiai per visą šalies istoriją.

Dauguma Lietuvos vadovų po 1990 m. yra susitikę su popiežiais – Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė (septynis kartus^[12]), Gitanas Nausėda.

• Vyskupas Akilė Ratis – apaštališkasis vizitatorius Lenkijai, Lietuvai, Latvijai ir Estijai (1918–1919), Apaštališkojo sosto nuncijus Lenkijai ir vizitatorius Lietuvai (1919–1920)
• Edvardas O’Rurkė (apaštališkasis atstovas Baltijos šalims, 1920 m. gruodžio 8 d. – 1921 m. gruodis)
• Antoninas Zekinis (apaštališkasis atstovas Baltijos šalims, 1922 m. spalio 20 d.^[13] – 1925 m. gruodžio 7 d.)
• Lorencas Skjopa (apaštalinis internuncijus, 1927 m. kovo 10 d.^[14] – 1928 m. balandžio 30 d.)
• Rikardas Bartolonis (apaštalinis internuncijus, 1928 m. balandžio 30 d. – 1933 m. balandžio 9 d.)
• Antonio Arata (pasiuntinys, 1931-?)^[4]
• Luigis Čentosas (apaštališkasis nuncijus, 1940 m. vasario 19 d.^[15] – 1940 m. rugpjūčio 24 d)^[16]
• Chustas Muljoras Garsija (apaštališkasis nuncijus, 1991 m. lapkričio 30 d. – 1997 m. balandžio 2 d.)
• Ervinas džozefas Enderis (apaštališkasis nuncijus, 1997 m. liepos 9 d. – 2001 m. gegužės 19 d.)^[17]
• Pėteris Stefanas Curbrigenas (apaštališkasis nuncijus, 2001 m. spalio 25 d.^[18] – 2009 m. sausio 14 d.)^[19]
• Luidžis Bonacis (apaštališkasis nuncijus, 2009 m. kovo 14 d.^[20] – 2013 m. gruodžio 18 d)^[21]
• Pedras Lopesas Kintana (apaštališkasis nuncijus, 2014 m. kovo 8 d.^[22] – 2019 m. kovo 4 d.)^[23]
• Petaras Rajičius (apaštališkasis nuncijus, nuo 2019 m. birželio 15 d.^[24])

• 1919–1922 m. – kun. Jurgis Narjauskas
• 1922–1924 m. – Kazimieras Bizauskas, laikinasis reikalų patikėtinis
• 1924–1926 m. – Juozas Macevičius, laikinasis reikalų patikėtinis
• 1927–1931 m. – Jurgis Šaulys, įgaliotasis ministras
• 1931–1932 m. – Stasys Lozoraitis(vyresnysis}, reikalų patikėtinis
• 1932–1939 m. – Kazimieras Graužinis, reikalų patikėtinis
• 1939–1970 m. – Stasys Girdvainis, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras
• 1970–1991 m. – Stasys Lozoraitis
• 1992–2004 m. – Kazys Lozoraitis
• 2004–2008 m. – Algirdas Saudargas
• 2008–2012 m. – Vytautas Ališauskas
• 2012–2017 m. – Irena Vaišvilaitė
• nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. – Petras Zapolskas ^[25]

Keturi Vatikano piliečiai yra apdovanoti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais.^[26]

• Justo Mullor García (1997 m. gegužės 21 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi)
• Pedro López Quintana (2019 m. vasario 14 d. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
• Pietro Parolin (2019 m. gegužės 6 d. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi)
• Jean Louis Tauran (2003 m. vasario 28 d. apdovanotas LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi)

• Lietuvos–Maltos ordino santykiai

• Vatikano santykiai su Lietuva – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)

Ž • A • R Lietuvos užsienio politika Afrika Alžyras – Angola – Bisau Gvinėja – Beninas – Botsvana – Burkina Fasas – Burundis – CAR – Čadas – Dramblio Kaulo Krantas – Džibutis – Egiptas – Eritrėja – Esvatinis – Etiopija – Gabonas – Gambija – Gana – Gvinėja – Jordanija – Kamerūnas – Kenija – Komorai – Kongo DR – Kongas – Lesotas – Libanas – Liberija – Libija – Madagaskaras – Malavis – Malis – Marokas – Mauricijus – Mauritanija – Mozambikas – Namibija – Nigerija – Nigeris – PAR – Pietų Sudanas – Pusiaujo Gvinėja – Ruanda – San Tomė ir Prinsipė – Seišeliai – Senegalas – Siera Leone – Somalis – Sudanas – Tanzanija – Togas – Tunisas – Uganda – Zambija – Zimbabvė – Žaliasis Kyšulys Amerika Antigva ir Barbuda – Argentina – Bahamų Sandrauga – Barbadosas – Belizas – Bolivija – Brazilija – Čilė – Dominikos Respublika – Dominikos Sandrauga – Ekvadoras – Gajana – Grenada – Gvatemala – Haitis – Hondūras – Jamaika – JAV – Kanada – Kolumbija – Kosta Rika – Kuba – Meksika – Nikaragva – Panama – Paragvajus – Peru – Salvadoras – Sent Kitsas ir Nevis – Sent Lusija – Sent Vinsentas ir Grenadinai – Surinamas – Trinidadas ir Tobagas – Urugvajus – Venesuela Azija Afganistanas – Bahreinas – Bangladešas – Brunėjus – Butanas – Filipinai – Indija – Indonezija – Irakas – Iranas – Izraelis – Jemenas – Japonija – JAE – Kambodža – Kataras – Kazachstanas – Kinija (Honkongas, Makao) – Kirgizija – Kuveitas – Laosas – Malaizija – Maldyvai – Mianmaras – Mongolija – Nepalas – Omanas – Pakistanas – Palestina – Pietų Korėja – Rytų Timoras – Saudo Arabija – Singapūras – Sirija – Šiaurės Korėja – Šri Lanka – Tadžikistanas – Tailandas – Taivanas – Turkija – Turkmėnistanas – Uzbekistanas – Vietnamas Europa Airija – Albanija – Andora – Armėnija – Austrija – Azerbaidžanas – Baltarusija – Belgija – Bosnija ir Hercegovina – Bulgarija – Čekija – Danija (Farerų Salos - Grenlandija) – Estija – Graikija – Islandija – Ispanija – Italija – Jungtinė Karalystė (Gibraltaras) – Juodkalnija – Kipras – Kosovas – Kroatija – Latvija – Lenkija – Malta – Lichtenšteinas – Liuksemburgas – Moldova – Monakas – Nyderlandai – Norvegija – Prancūzija – Portugalija – Rumunija – Rusija – Sakartvelas - San Marinas – Serbija – Slovakija – Slovėnija – Suomija – Šiaurės Makedonija – Švedija – Šveicarija – Ukraina – Vatikanas – Vengrija – Vokietija Okeanija Australija – Fidžis – Kiribatis – Mikronezijos FV – Maršalo Salos – Naujoji Zelandija – Nauru – Palau – Papua Naujoji Gvinėja – Saliamono Salos – Samoa – Tonga – Tuvalu – Vanuatu Tarptautinės sąjungos Europos Sąjunga – NATO Kita Maltos ordinas Istorinės šalys Čečėnija – Čekoslovakija – Jugoslavija – Latvija ir Estija (1918–1940 m.) – Tarybų Sąjunga - Tibetas Diplomatinės misijos Lietuvos užsienyje / Lietuvoje Lietuvos užsienio reikalų ministerija