Dvišaliai diplomatiniai santykiai oficialiai užmegzti 1930 m. rugsėjo 17 d. sudarius Turkijos ir Lietuvos draugystės sutartį. 1932–1939 m. Lietuvai Turkijoje atstovavo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Jurgis Baltrušaitis, rezidavęs Maskvoje, tuo tarpu Kaune veikė Turkijos atstovybė (nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas ėjo Nuri Batu). Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) sovietinės okupacijos Turkija nepripažino.
Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 3 d. Tą pačią dieną atkurti diplomatiniai santykiai.
Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 661 Turkijos pilietis, Turkijoje - 620 Lietuvos piliečių.[4]
Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupė (dabartinis pirmininkas – Kazys Starkevičius (TS-LKD).[5]
Santykių istorija
Ankstyvieji kontaktai Osmanų imperijos laikais
XV–XVI a. galima laikyti santykių tarp Osmanų imperijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, moderniųjų Turkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos pirmtakių, pradžia.[6] Kadangi Osmanų imperijos santykiai su Rusijos imperija ir jos pirmtake Rusijos caryste buvo priešiški, tai sudarė sąlygas pačioje pradžioje vystytis draugingesniems santykiams tarp LDK ir Osmanų imperijos, ypač tol, kol nesikirto interesai. Vis dėlto Osmanų imperijai plečiant valdas, o Lietuvai suartėjus su Lenkija, kuri su Osmanų imperija kariaudavo nuo 1415 m., neapsieita be karinių konfliktų. Pirmieji jų vyko pačioje XV a. pab., LDK kovojant išvien su Lenkijos karalyste (pirmųjų konfliktų metu Lietuva ir Lenkija turėjo bendrą valdovą – Kazimierą Jogailaitį), Mazovijos kunigaikštyste ir Kryžiuočių ordinu prieš Osmanų imperiją ir Krymo chanatą.
Po Liublino unijos kariniai konfliktai tarp Lietuvos ir Osmanų imperijos tapo gerokai dažnesni. 1572–1575 m. Krymo chanatas, padedamas Osmanų imperijos, vykdė sėkmingus reidus į Padolę, Raudonąją Rusėniją ir Voluinę.
XVII a. vid. Osmanų imperija pakeitė ekspansijos kryptį iš Viduržemio jūros pakrančių į šiaurę, siekdama užimti Vengrijos teritoriją ir Ukrainą. Todėl XVII amžiuje kariauti net septyni Lenkijos–Lietuvos ir Osmanų imperijos karai (tarp reikšmingesnių – 1620–1621 m., 1672–1676 metų ir [[didysis turkų karas|1683–1699 metų). Po 1620–1621 m. karo Abiejų Tautų Respublikos ir Osmanų imperijos siena buvo nustatyta palei Dniestro upę. Po antrojo karo Osmanų imperijai atiteko nuo XIV a. Lietuvos ar Lenkijos valdyta Podolė (susigrąžinta 1699 m., priskirta Lenkijai). Nepaisant karinių konfliktų Osmanų imperija nepripažino 1795 metų Abiejų Tautų Respublikos padalijimo padarinių ir jų neįteisino. Taipogi nepritarė 1831 ir 1863 metų sukilimų numalšinimui.[7]
Stambule paskutinius savo mėnesius praleido Adomas Mickevičius. Atvyko 1855 m., tikėdamasis suorganizuoti lenkų dalinius, kad šie kariautų turkų pusėje prieš rusus. Planus nutraukė staigi mirtis. 22 metus Turkijoje dirbo 1863 m. sukilimo dalyvis LDK bajoras Zigmuntas Mineika.
Nėra aišku, ar būta kokių nors ryšių tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ir 1923 m.spalio 29 d., kuomet Osmanų imperija liovėsi egzistuoti paskelbus apie Turkijos Respublikos įkūrimą.
Vienas Turkijos ir Lietuvos, kurios tuomet dar nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, suartėjimo šalininkų buvo Jurgis Baltrušaitis. Jis 1927 m. Lietuvos atstovybėje Maskvoje priėmė Turkijos deputatą Muchtarą Bėjų ir kalbino parengti draugystės sutartį, t. y., užmegzti diplomatinius santykius, ir paruošė sutarties su Turkija projekto tekstą, kuris abiejų šalių ratifikuotas 1932 metais.[9] 1931 metais pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis paskirtas ir ambasadoriumi Turkijai, o 1932 m. gegužės mėnesį jis įteikė skiriamuosius raštus Turkijos prezidentui. Šis įvykis taip pat buvo aprašytas Turkijos spaudoje.[9] 1932 m. gegužės 6 d. Antanas Smetona parašė laišką Turkijos prezidentui Mustafai Kemaliui Atatiurkui dėl Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Turkijos Respublikai paskyrimo.[9] Skaičiuojama, kad Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su šiuo Turkijos Respublikos tėvu vadinamu pirmuoju prezidentu 1933–1938 m. laikotarpiu apsikeitė dvidešimčia laiškų ir telegramų, nors prezidentai gyvai niekada nebuvo susitikę.[10]
Prezidentui Atatiurkui mirus, pasiuntiniui Kaziui Bizauskui buvo pavesta dalyvauti laidotuvių ceremonijoje.[11]
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Turkijoje lankėsi garsus lietuvių keliautojas Antanas Poška, 1937 metais – Turkijos Kurdistane. Antrojo vizito metu buvo sulaikytas, manant jį buvus britų šnipu, kalintas, o jo surinkta medžiaga ir vertimai dingo.
Santykiai Lietuvos okupacijos metais
Turkija nepripažino Lietuvos aneksijos de jure. Kai 1970 m.lapkričio 15 d. Prano bei Algirdo Brazinskų pagrobtas lėktuvas nusileido Turkijoje, pastarosios vyriausybė SSRS neperdavė pagrobėjų. 1979 m. oficialiuose Vokietijos Bundestago dokumentuose yra nuorodų, jog Turkija buvo tarp nepripažinusių Baltijos valstybių aneksijos valstybių.[12]
1967-1970 m. laikotarpiu Turkijos nunciatūroje sekretoriumi dirbo Audrys Bačkis.
Santykiai po 1991 m.
Santykiai su Turkija atkurti 1991 m. rugsėjo 3 d., tą pačią dieną, kaip ir Turkijos atsiųstas pranešimas apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Nuo to laiko pasirašytos šios dvišalės sutartys: susitarimas dėl ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo (1992 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo turizmo srityje (1993 m.), susitarimas dėl tarptautinių vežiojimų keliais (1994 m.), sutartis dėl vizų panaikinimo abiejų valstybių piliečiams, turintiems diplomatinius, tarnybinius ir specialiuosius pasus (1994 m.), draugystės ir bendradarbiavimo sutartis (pasirašyta 1994 m., ratifikuota 1995 m.), sutartis dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos (pasirašyta 1994 m., ratifikuota 1995 m.), konsulinė sutartis (pasirašyta 1994 m., ratifikuota 1995 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo, mokslo, kultūros ir sporto srityje (1994 m.), sutartis dėl oro susisiekimo (1994 m.), susitarimas dėl kontaktų ir bendradarbiavimo karinėse mokymo, technikos ir mokslo srityse (1995 m.), sutartis dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (pasirašyta 1998 m., ratifikuota 1999 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo karinio mokymo srityje (1999 m.), susitarimas dėl tarpusavio pagalbos muitinių veiklos srityje (pasirašyta 2000 m., ratifikuota 2001 m.), sutartis dėl jūrų transporto (1994 m.), teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose sutartis (pasirašyta 1995 m., ratifikuota 1996 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo kovojant su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių priemonių apyvarta (prekyba jomis) ir kitais sunkiais nusikaltimais (pasirašyta 1997 m., ratifikuota 2004 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo gynybos pramonės srityje (2004 m.), susitarimas dėl abipusio investicijų skaitinimo ir apsaugos (2018 m.)[13]
2018 m.gruodžio 8 d. atidarytas Lietuvos garbės konsulatas Alanijoje.
Anot islamologo Egdūno Račiaus, „Lietuvos musulmonų viešajame gyvenime didžiulę įtaką nuo pat nepriklausomybės atkūrimo turėjo Turkija ir Turkijos ambasada Lietuvoje. Turkija veikė per religijos reikalų departamentą – Diyanet“. 2013 m. Turkija finansavo Islamo kultūros ir švietimo centro Vilniuje įsteigimą ir 2019 m. įkūrė naująjį muftiatą šalia 1998 m. įkurto Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro-muftiato.[16] Turkijos prezidento valdžios konsolidavimas po 2016 m. nepavykusio perversmo ir dėl to išaugusi Turkijos įtaka taip pat sutikti ne vienareikšmiškai.[17]
Stambule veikia Adomo Mickevičiaus muziejus, įsikūręs name, kuriame šis rašytojas mirė. Muziejuje yra jo tekstų pavyzdžių lenkų, turkų, anglų kalbomis.[21]
Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių užmezgimo ir Lietuvos ambasadoriaus akreditavimo dokumentų kopijos saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje.[22]
Ekonominiai santykiai
2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Turkijos siekė 1,14 mlrd. eurų, o Turkija buvo 23-a pagal prekybos apimtis Lietuvos prekybos partnerė.[1]
Prekybos balanse vyrauja eksportas iš Lietuvos į Turkiją.
Eksportas sudaro 630 mln. eurų; Turkija yra 20-a pagal prekybos apimtis eksporto partnerė.
Importas sudaro 510 mln. eurų; Turkija yra 22-a pagal prekybos apimtis importo partnerė. Daugiausiai importuojama produkcija: dirbiniai iš geležies arba plieno (17%), geležis ir plienas (11%), mašinos ir mechaniniai įrenginiai, jų dalys (10%), elektros mašinos ir įranga, jų dalys (8%), plastikai ir jų dirbiniai (7%), antžeminio transporto priemonės ir jų dalys (5%).
Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Turkija yra 51-a (investicijos siekia 3,2 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių investicijų dydis Turkijoje 2022 m. buvo 3,1 mln. eurų (37-a vieta pagal apimtį).[1]
↑Kraujelis, Ramojus (2008). Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 271.
Miškinienė, Galina (2012). „Lietuvos ir Turkijos istoriniai ryšiai: Mustafos Kemalio Atatiurko ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos laiškai“. Parlamento studijos. Mokslo darbai (12 leid.): 36–50.