XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Apie 1550 m., šiuose rūmuose Radvila Juodasis priglaudė Vilniuje pasirodžiusius protestantus, jiems išskyrė didelę salę koplyčiai. Kalvinistai šioje vietoje veikė 1553−1561 m., vėliau persikėlė į patalpas miesto centre.
Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis, valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J. K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai. Į šiaurę nuo rūmų plytėjo daržai, stovėjo ūkiniai pastatai.
Po vyskupo mirties 1794 m. Jėzuitų Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis − Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose ištisą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu. Įsigeidęs čia turėti nuolatinę vasarvietę Aleksandras I už 12000 dukatų iš Benigseno įsigijo visą Vingio teritoriją su rūmais.
1812 m. birželio 24 d. caro Aleksandro I garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Angelas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas, nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio tragiško incidento puota vyko toliau. Stogo nuolaužos buvo surinktos, parketas nuvalytas. Puotos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir artėja prie Vilniaus.
Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri vėliau kartu su sužeistaisiais sudegė.
Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino. Jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. Parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas. Ant vaizdingo Neries kranto, 1857 m. Vilniaus karinio gubernatoriaus Vladimiro Nazimovo iniciatyva buvo įrengtas vasaros kurhauzas. Čia buvo pastatytas medinis paviljonas, ūkiniai pastatai, įveistas gana didelis parkas, dvarvietės šlaite pasodinta liepų alėja, buvo rengiami šokių vakarai, vaidinimai, sutraukdavę minias gyventojų.
1965 m. Vingio parkas rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui. Didžiojoje laukymėje pastatyta Vingio parko estrada, įrengta 2 ha ploto aikštė. Rytinėje parko dalyje, prie M. K. Čiurlionio gatvės, vadinamose Jėzuitų kapinėse buvo laidojamos 1710 m. maro aukos. Čia 1796 m. specialiai tam pastatytoje koplyčioje buvo palaidota pirmojo Vilniaus karinio gubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmona. Vėliau šios kapinės atiduotos stačiatikiams. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo palaidoti žuvę vokiečių kariai. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo sulygintos su žeme, jų vietoje įrengti atrakcionai. Šiuo metu vokiečių karių kapai yra atstatyti.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje rytinėje parko dalyje buvo nutiesta Tarybų gatvė.
