Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (LKB kronika) – pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje1972–1989 m.[1] Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Iki 1983 m. „LKB Kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, SJ, vėliau perėmė kun. Jonas Boruta, SJ. Per 17 metų išėjo apie 81 „LKB kronikos“ numeris. „LKB kronika“ buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų.[2]
Ištakos
Idėją leisti periodinį pogrindžio leidinį 1972 m. įgyvendino vienas Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neoficialus vadovas kun. Sigitas Tamkevičius SJ, buvęs leidinio vyriausiuoju redaktoriumi bei jo leidimo pagrindiniu koordinatoriumi iki 1983 m., kai jį areštavo KGB. Norėdamas, kad naujasis leidinys būtų palaimintas Bažnyčios, kun. S. Tamkevičius SJ nuvyko į Nemunėlio Radviliškį (Biržų r.) pas tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių, kuris, pritaręs sumanymui, pasiūlė leidinį pavadinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Vadovaujant kun. J. Borutai SJ, „LKB Kronika“ buvo leidžiama iki 1989 m. prasidėjusio Atgimimo, jos leidimas nutrauktas pačių leidėjų sprendimu. Ir ragino daugiau spausdinti knygu
Rengimas ir platinimas
„LKB kronikos“ redagavimas buvo ne vien sunkus, bet vienas pavojingiausių užsiėmimų sovietų okupuotoje Lietuvoje. Vyriausiasis redaktorius bei leidimo pagrindinis koordinatorius nuo žurnalo leidybos pradžios iki arešto 1983 m. buvo kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Pirmąjį numerį parengti padėjo Petras Plumpa, ses. Genovaitė Navickaitė. 1975 m. kun. S. Tamkevičiui SJ ėmė talkinti ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė, kuriai ilgus metus teko didžiulis leidinio redagavimo bei rengimo darbo krūvis. Renkant medžiagą, kurios didžiąją dalį sudarydavo sovietinės valdžios vykdomo persekiojimo faktai, taip pat dauginant bei platinant leidinį talkindavo nemažas būrys kunigų, seserų bei pasauliečių. Žurnalą dvasiškai ir finansiškai rėmė šviesiausi Lietuvos bei išeivijos dvasininkai. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje grįžusi iš Sibiro, kur buvo kalinama šešerius metus, į „ LKB kronikos“ bendradarbių gretas vėl įsitraukė ses. Nijolė Sadūnaitė.
Publikacijų turinys
„LKB kronika“ yra išsamiausias dokumentų bei faktų apie sovietų valdžios persekiotą Bažnyčią rinkinys. Nors „LKB kronikos“ leidyba apima 17 metų laikotarpį, joje esama medžiagos ir apie ankstesnius Bažnyčios persekiojimo faktus. Pavyzdžiui, pateikiami kai kurių Lietuvos vyskupijų kunigų sąrašai, nurodant nuo 1940 m. nužudytus, areštuotus, lageriuose mirusius ir iš jų grįžusius kunigus. Minimi taip pat ir 1968–1969 m. rašyti kolektyviniai kunigų kreipimaisi dėl Bažnyčios padėties.
„LKB kronikos“ medžiagą sudaro: kreipimaisi ir pareiškimai dėl tikinčiųjų teisių varžymo; pranešimai apie priverstinę jaunimo ateizaciją; pranešimai apie valdžios kovą prieš pačią „LKB kroniką“, jos leidėjų bei talkininkų tardymus, kratas bei teismus; žinios iš vyskupijų pateikdavo konkrečius tikinčiųjų teisių pažeidimo faktus. Taip pat publikuojami kunigų ir tikinčiųjų pareiškimai bei kreipimaisi adresuoti tiek Bažnyčios vadovams, tiek tuometinei Respublikos ar SSRS valdžiai. Labai daug kreipimųsi adresuota įvairioms valdžios institucijoms, reikalaujant grąžinti tikintiesiems Vilniaus arkikatedrą, Klaipėdoje statyti naujas bažnyčias. Skyrelyje „Žinios iš vyskupijų“ aprašomi konkretūs tikinčiųjų diskriminacijos bei persekiojimo faktai. Aprašomi atvejai, kai dėl įsitikinimų žmonės (ypač pedagogai) buvo atleidžiami iš darbo. Dažnai informuojama apie valdžios pareigūnų sunaikintus kryžius žmonių sodybose.
„1984 m. pavasarį į Permės lagerį atvyko tardytojas J. Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kurio laiko atsisuko į mane ir pasakė: „Jūs buvote „LKB Kronikos“ redaktorius“. Tikriausiai tikėjosi, kad būdamas nuteistas, prisipažinsiu. „Ar „LKB Kronika“ jau neina?“ – paklausiau. „Eina“, – išgirdau atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. O paskui informacija nutrūko iki 1988 m., kai būdamas Sibire sužinojau, kad per pačius sunkiausius saugumo siautėjimo metus „LKB Kroniką“ išlaikė gyvą kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta SJ. Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „LKB Kronikos“, – tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių.[3]
Skleidimas pasaulyje
„LKB kronikos“ reikšmė ypač didelė buvo užsienyje, leidinys informavo pasaulio visuomenę apie tikinčiųjų padėtį anapus totalitarinės sistemos uždangos. Lietuvoje „LKB Kronika“ dauginta palyginti nedideliais tiražais. Dėl intensyvaus KGB sekimo ir būtinos konspiracijos Lietuvoje „LKB Kronika“ negalėjo pasiekti labai plačių visuomenės sluoksnių. Vienas iš svarbiausių „LKB Kronikos“ leidėjų uždavinių buvo perduoti naujai išleistus numerius į Vakarus, dažniausiai į JAV, iš kur ji paplisdavo įvairiais žiniasklaidos kanalais. Sovietų okupuotos Lietuvos žmonės galėjo išgirsti „LKB Kronikos“ informaciją, skelbiamą per laisvojo pasaulio radijo stotis. Į užsienį patekusių numerių rašiniai buvo skaitomi per Amerikos balso, „Laisvės“, Vatikano radijo stotis. Anot arkivyskupo S. Tamkevičiaus [4] pirmuosius „LKB Kronikos“ numerius jis perduodavo per Maskvosdisidentus (S. Kovaliovą, A. Lavutą, T. Velikanovą, G. Jakuniną ir kt.) Čikagoje leidžiamam dienraščiui „Draugas“, vėliau Lietuvių katalikų religinės šalpos (LKRŠ) organizacijai. Kun. Kazimieras Pūgevičius nuo antrojo „LKB Kronikos“ numerio pradėjo versti ją į anglų kalbą. Jo iniciatyva visi „LKB Kronikos“ numeriai buvo išleisti 1000 egz. tiražu ir išsiuntinėti į Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką ir Australiją, kur buvo susibūrę daugiau lietuvių.
Minint 50 metų, kai prasidėjo „LKB kronikos“ leidyba, Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius paskelbė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ metais. Pogrindinio leidinio bendradarbiams – vyskupui emeritui Jonui Borutai, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šuliauskaitei – įteiktos Laisvės premijos.[6]
