Apėmė Mažosios Lietuvos rytinę dalį iki Didžiosios Lietuvos sienos. Nuo Didžiosios Lietuvos apskritį skyrė Šešupė ir Širvinta, pietuose ribojosi su Stalupėnų, pietvakariuose su Gumbinės ir Įsruties, vakaruose ir šiaurėje – su Ragainės (nuo 1922 m. – Tilžės-Ragainės) apskritimis.[1] Šešupės vingyje, prie Šilininkų kaimo, buvo labiausiai į rytus nutolusi Vokietijos vietovė.[2]
Pilkalnio apskrities teritorija buvo Šešupės žemumoje, aukščiausias reljefo taškas buvo Pilkalnio mieste (89,3 m virš jūros lygio), žemiausias – prie Šešupės, ties Ragainės apskrities riba (~14 m virš jūros lygio). Miškai užėmė 14,7 % (154 km²) apskrities ploto, pelkės – 7 %.[1] Didžiausi miškų masyvai dunksojo šiaurinėje apskrities dalyje (Šorelių, Vieškalnių, Užbalių, Trapėnų girios), pietvakariniame pakraštyje apskrities teritorijoje buvo Čiulkinių girios nedidelė dalis. Didžiausios pelkės – Kakšių bala (dalis), Šorelių Plynė, Didžioji Plynė.
Seniausi archeologiniai radiniai apskrityje siekia 11 000-10 000 m. iki m.e. Tai 1936 m. Opšrūtų kaime kasant durpes rasti vėlyvojo paleolito kaulo dirbiniai. Vienas 22 cm ilgio ietigalis buvo padarytas iš skelto stumbro blauzdikaulio. Kitoje vietoje rastas durklas priskirtinas Kundos kultūrai.[3]
1818 m. apskrityje buvo 7 parapijos. Landratas įsikūrė Pilkalnyje. 1876 m. rugpjūčio 10 d. Kamantai buvo prijungti prie Ragainės apskrities. 1938 m. rugsėjo 7 d. naciai pervadino daugelį Mažosios Lietuvos vietovių. Išvertus į vokiečių kalbą Pilkalnio pavadinimą ir apskritis pervadinta Šlosbergo vardu. 1939 m. apskritį sudarė 2 miestai ir 28 valsčiai.[4]1945 m.sausio 1 d. apskrityje buvo Pilkalnio ir Širvintos miestai, 237 savivaldybės ir 6 valstybiniai dvarai.[5]
1894 m. per apskritį nutiestas geležinkelis Tilžė–Stalupėnai bei valstybinis plentas.[6] XX a. pradžioje iš Pilkalnio į Lazdynus su atšakomis į Širvintą ir Stabartynę (Doristalį) įrengtas siaurojo geležinkelio tinklas - Pilkalnio siaurukas (vok. Pillkaller Kleinbahn).
Gyventojai
Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:[7]
Neumanns Orts-Lexikon des Deutschen Reichs. Ein geographisch – statistisches Nachschlagebuch für deutsche Landeskunde. Dritte, neu bearbeitete und vermehrte Auflage von Wilhelm Keil. Leipzig, 1894.