PROFILPELAJAR.COM

Pilkalnio siaurukas, Pilkalnio „mažasis“ geležinkelis (vok. Pillkaller Kleinbahn, nuo 1938 m. Schloßberger Kleinbahn) – 61 km ilgio, 750 mm (vėliau 1000 mm) vėžės pločio siaurojo geležinkelio tinklas, gyvavęs Rytų Prūsijos Pilkalnio apskrityje nuo 1901 m. iki 1944/45 m. žiemos.

Istorija

Rytų Prūsijos Pilkalnio apskritis per jos centrą Pilkalnį buvo sujungta su valstybinio geležinkelio tinklu tik 1892/93 m., nutiesus geležinkelio liniją Tilžė-Stalupėnai. Likusioje apskrities dalyje geležinkelio vystymas buvo patikėtas geležinkelių statybos bendrovei Lenz & Co GmbH. Didžiausia geležinkelio dalis buvo atidaryta traukinių eismui 1901 m. gruodžio 24 d. Pirmiausiai buvo nutiestas 30 km ilgio ruožas iš Pilkalnio į Lazdynus – taip vadinama „pagrindinė ašis“ su Pilkalnio, Grumbkaukaičių, Kiaušių ir Lazdynų stotimis. Vėliau nutiestos dvi atšakos į rytus: 20 km ilgio ruožas iš Grumbkaukaičių į Širvintą ir 6 km ilgio ruožas iš Kiaušių į Šilėnus, kurį 1906 m. prailgino dar 5 km iki Stabartynės (Doristalio).

1911 m. geležinkelyje dirbo 15 tarnautojų ir 65 darbininkai, pervežti 140 582 keleiviai ir 50 077 tonos krovinių.^[1]

1914 m. smarkiai apgadintas Rusijos imperijos kariuomenės. Nuo karo nukentėjusių gyvenviečių atnaujinimui buvo svarbu kuo greičiau geležinkelį atstatyti. Atstatant nuspręsta padidinti vėžės plotį iki 1000 mm, nes dauguma riedmenų bei įrangos buvo sunaikinta ir vistiek turėjo būti pakeista. Valstybės ir paaukotomis lėšomis atnaujintas geležinkelis pradėjo veikti dar tebesitęsiant karui, 1917 m. liepos 12 d.

1933-37 m. vidutiniškai per metus geležinkeliu pervežta apie 50 000 keleivių, 9 000 tonų smėlio ir žvyro, 8 500 tonų medienos, 5 000 tonų trąšų, 3 800 tonų grūdų ir miltų ir 1 700 tonų gyvulių.^[2]

1944 m. rudenį artėjant fronto linijai geležinkelį naudojo ginklų į frontą tiekimui ir sužeistų kareivių evakavimui. Geležinkelio infrastruktūra sunaikinta puolančios Raudonosios armijos, po karo nebeatnaujinta.

Stotys

Turėjo 6 stotis (Pilkalnio, Širvintos, Lazdynų, Doristalio, Šilėnų, Grumbkaukaičių ir Kiaušių) ir 24 stoteles.

Svarbiausia ir didžiausia buvo Pilkalnio stotis, pastatyta visai šalia plačiojo geležinkelio stoties, bet turėjusi savo atskirus pastatus, garvežių ir vagonų dirbtuves. Stotyje buvo 6 pagrindiniai, 2 privažiuojamieji keliai, kelias vietiniams kroviniams pakrauti bei 2 jungiamieji keliai į perkrovimo punktą prie plačiojo geležinkelio. Širvintos stotis buvo antra pagal svarbą, per ją iš Lietuvos ir Rusijos gabenta mediena ir javai. Kitos galinės stotys – Lazdynai ir Doristalis buvo mažesnės, bet, kaip ir Širvintos stotis, turėjo garvežių aptarnavimo įrangą. Šiose stotyse garvežys likdavo per naktį ir kitos dienos ankstų rytą traukdavo vagonus į Pilkalnį. Likusių stočių bei stotelių infrastruktūra buvo menkai išvystyta.^[2]

Riedmenys

1911 m. geležinkeliui priklausė 5 garvežiai, 8 keleiviniai ir 3 pašto vagonai, 52 dviašiai ir 12 keturašių krovininių vagonų.^[1] 1939 m. – 5 garvežiai, 12 keleivinių ir 3 pašto vagonai bei 93 krovininiai vagonai. Be to, galinėse stotyse – Pilkalnyje, Lazdynuose, Širvintoje ir Doristalyje buvo dislokuoti 4 sniego valytuvai.

Vienas iš garvežių išsaugotas iki mūsų laikų: 1944 m. išvežtas remontuoti į Giorlicą, ten iki 1969 m. tarnavo vietinėje linijoje, vėliau restauruotas ir perduotas į geležinkelių muziejų Bruchhauzene-Vilzene Žemutinėje Saksonijoje, kur „Spreewald“ vardu naudojamas turistų vežiojimui.^[1]

Traukinių eismo organizavimas

Pilkalnį su visomis galinėmis stotimis jungdavo 3 poros keleivinių traukinių per parą. Kelionė į visas 3 stotis užtrukdavo apie 90 minučių.

Traukinių eismą organizuodavo tokiu būdu: Rytiniai mišrieji (su keleiviniais ir krovininiais vagonais) traukiniai iš Lazdynų, Doristalio ir Širvintos išvykdavo beveik vienu metu. Traukinys iš Lazdynų atvykdavo į Kiaušių stotį, sulaukdavo traukinio iš Doristalio. Nuo abiejų traukinių atkabindavo krovininius vagonus, o keleivinius sujungdavo. Toliau Lazdynų garvežys veždavo keleivinius vagonus iki Grumbkaukaičių, ten sulaukdavo Širvintos traukinio. Nuo Širvintos traukinio atkabindavo krovininius vagonus, prijungdavo keleivinius, ir Lazdynų garvežys nuveždavo keleivinius vagonus iki Pilkalnio. Krovininius vagonus kiek vėliau surinkdavo Doristalio garvežys ir atveždavo iki Pilkalnio. Širvintos garvežys vykdydavo ypatingą užduotį – pumpuodavo atsivežtą vandenį į Grumbkaukaičių vandens bokštą, kadangi Grumbkaukaičiai garvežiams tinkamo vandens neturėjo. Maždaug po valandos traukiniai grįždavo iš Pilkalnio atvirkštine tvarka.^[2]

Didžiausias traukinių greitis buvo 25 km/h.

Literatūra

Aus der Geschichte der Pillkaller Kleinbahn, von Otto Stein, „Schloßberger Heimatbrief", 1974
Die Schloßberger Kleinbahn, von Frau Erika Tietze, geb. Adam, „Schloßberger Heimatbrief", 1976