Tipiškas Geldapės apskrities pastatas – Karolio Urmonaičio viešbutis Grabavoje1916 m.
Apskrities plotas 1818 m. buvo 1000 km², buvo 20 430 gyventojų. Joje buvo šie valsčiai:
Dubininkų valsčius
Gavaičių valsčius
Geldapės valsčius
Grabavos valsčius
Gurnių valsčius
Mielkiemio valsčius
Didžiosios Romintos valsčius (iki 1868 m.)
Tolminkiemio valsčius
Žydkiemio valsčius
Iš pradžių apskrityje vyravo karaliaus domenų žemėvalda. Dvarininkų valdų daugiausia buvo Dubininkų, Gurnių ir Geldapės valsčiuose. Geldapės apskrities teritorijoje iki 1709–1711 m. didžiojo maro ir bado ir po jo sekusios didžiosios Prūsijos kolonizacijos beveik visi gyventojai buvo lietuviai, nuo XVI a. iš Mažosios Lietuvos vidurio kėlėsi ir lietuvininkai. Pietinėje dalyje daugiau gyveno mozūrai, nuo XVII a. kėlėsi lenkai, kurie ilgainiui apsigyveno ir šiaurinėje dalyje. Pamaldos bažnyčiose nuo XVI a. iki XIX a. pradžios lietuvių kalba ir lenkų mozūrų tarme visose parapijose vykdavo iki XIX a. pabaigos, o kai kuriose, pav., Dubininkų parapijoje trimis kalbomis iki pat 1915 m.
1939 m. Geldapės apskrities plotas buvo 993 km², joje gyveno 45 825 žmonės. Iš 216 kaimų pavadinimų 198 buvo lietuviškos kilmės, keli prūsiškos, tik 12 dvarų – vokiškos.[1] 1945 m. apskrityje buvo Geldapės miestas, 156 savivaldybės ir du valstybiniai medžioklės rezervatai. Po Antrojo pasaulinio karo apskrities šiaurinę dalį pavesta administruoti TSRS, pietinė atiteko Lenkijai, nuo 1999 m. įeina į Varmės–Mozūrų vaivadiją.
Gyventojai
Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, Geldapės apskrityje gyveno:[2]
Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Geldapės apskrityje su kariškiais buvo 24 910 gyventojų, iš jų lietuviškai kalbančių šeimynų narių – 3560 (14,3 %), 1852 m. atitinkamai 32 960 ir 315 žm. (1 %), 1900 m. 44 815 ir 455 žm. (1 %). Evangelikų bažnyčios duomenimis, lietuviškai kalbančių užrašyta kur kas daugiau. Rinkimų statistikos duomenimis 1890 m. apskrityje gyveno per 1000 lietuvių ir 2100 lenkų. Vokietijos imperijoje lietuvininkai, kaip ir mozūrai, ėmė sparčiai nutautėti nuo XIX a. pabaigos sustiprėjus germanizacijai.
.svg){kind=small}
