Prancūzijai pralaimėjus karą su sąjungininkais, Europos valdovai 1814 m. rugsėjį suvažiavo į Vieną. Austrijoje prasidėjusio Vienos kongreso pagrindinis tikslas buvo išspręsti pokario Europos sutvarkymo klausimus. Į kongresą atvyko 216 visų Europos valstybių atstovų, kurių gretose buvo du imperatoriai, keturi karaliai ir daug garsių politikos veikėjų. Kongresą organizavo bei jam pirmininkavo Austrijos užsienio reikalų ministras K. fon Metternichas. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, Austrijos bei Prancūzijos atstovai. Kongreso dalyviams kiekvieną dieną buvo rengiami pokyliai, spektakliai bei medžioklės, dėl to jis pramintas „šokančiu kongresu“.
Kongrese išryškėjo karą laimėjusių valstybių norai. Rusija norėjo gauti Varšuvos kunigaikštystę ir sustiprinti Prūsijos valstybę kaip sąjungininkę. Austrija siekė įsitvirtinti Italijoje ir neleisti Prūsijai plėsti savo įtakos vokiečių žemėse. Prūsija tikėjosi prisijungti Saksoniją ir vokiečių žemėse užimti vyraujančias pozicijas. Prancūzai ketino išsaugoti ikirevoliucines šalies ribas ir neprarasti savo vaidmens. Jungtinei Karalystei rūpėjo laikytis jėgų pusiausvyros Europoje, neleidžiant įsiviešpatauti kitoms valstybėms. Buvo susiginčyta dėl Saksonijos likimo. Prūsijos norams ryžtingai pasipriešino Austrija ir Prancūzija, tačiau nesutarimus atvėsino žinia apie Napoleono pabėgimą iš Elbos salos.
Po Vaterlo mūšioVienos kongresas nutarė Prancūzijos sienas grąžinti į 1789 m. ribas, suteikti 700 mln. aukso frankų kontribuciją (sumą, kurią reikėjo sumokėti nugalėjusiai valstybei) ir privertė prancūzus atiduoti karo laivyną. Liudvikas XVIII buvo pripažintas naujuoju Prancūzijos karaliumi, o vyriausybės veiklą pradėjo kontroliuoti keturių sąjunginių valstybių Ambasadorių konferencija.
1815 m. birželio 9 d. Vienos kongresas priėmė Baigiamąjį aktą, kuris įtvirtino naujas Europos valstybių sienas. Daugiausia kongreso metu laimėjo Austrijos imperija, Rusija ir Prūsija. Sąjungininkai restauravo ikirevoliucines santvarkas, siekta užtikrinti taiką.
1815 m. rugsėjį Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchaiParyžiuje pasirašė aktą dėl „Monarchų ir tautų šventosios sąjungos“ sukūrimo. Aktas tvirtino, jeigu kas nors mėgins pažeisti susidariusią tvarką, monarchai vieni kitiems skirs pagalbą ir paramą. Vėliau prie šio susitarimo prisijungė ir kiti Europos valstybių valdovai. Jungtinės Karalystės parlamentas šios sąjungos nepatvirtino. „Šventosios Sąjungos“ atstovai galėjo ginklu kištis į kitų Sąjungos valstybių reikalus.
Atkurtos monarchijos bei dinastinis valdymas Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolyje, Prancūzijoje.
Sukurta sąjunga tarp imperatorių (Austrijos, Prūsijos ir Rusijos) – „Šventoji Sąjunga“ (1815 m.), kuri turėjo garantuoti, jog bus laikomasi Vienos kongreso nutarimų.
Sukurta „Keturių sąjunga" tarp keturių imperatorių (Austrijos, Prūsijos, Rusijos ir Jungtinės karalystės), kuri turėjo garantuoti, jog Prancūzijoje nevyks pokyčiai, nevyks nacionalistiniai sukilimai ir bus laikomasi kongreso nutarimų.
Italijos teritorija buvo suskaldyta į aštuonias valstybes.
Vienos kongreso padariniai
Vienos kongreso nutarimai laikinai sustiprino Europos monarchijas, tačiau nustatytos ribos tarp valstybių nepanaikino nesantaikos. 1830 m. Europos valstybėse prasidėjo demokratiniai – nacionalistiniai sukilimai, siekę pertvarkymų ar nepriklausomybės.
Kongreso metu neatsižvelgta į mažų tautų norus ir interesus didžiųjų valstybių atžvilgiu.
