1987 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pasaulio šachmatų čempionato varžybos, kurių paskutinis etapas – mačas tarp Gario Kasparovo ir Anatolijaus Karpovo. Jis vyko 1987 m. spalio 12 – gruodžio 19 d. Sevilijoje. Nugalėtoju tampa tas, kas pirmas laimi 6 partijas, arba surenka daugumą taškų iš 24 partijų. Pasibaigus mačui lygiosiomis 12 : 12 čempionas išlaiko titulą.^[1]

Mačas baigėsi lygiosiomis 12 : 12 (+4 -4 =16). Garis Kasparovas išlaikė pasaulio čempiono titulą.^[2]

Tai tryliktas pasaulio šachmatų čempionato ciklas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Pravedus 1984–1985 m. zoninius turnyrus į 1985 m. tarpzoninius turnyrus pateko geriausiai pasirodę dalyviai:

iš 1-os zonos (Vakarų Europa) – 4 v.: (Dž. Spilmenas ir N. Šortas), J. Vander Vilis ir A.M. Gonzalesas;

iš 2-os (Centrinė Europa) 3 v.: L. Gutmanas, S. Agdestainas. M. Petursonas;

iš 3-ios (Rytų Europa) 5 v.: J. Pinteris, V. Jansa ir M. Šuba, Ermenkovas ir E. Prandsteteris;

iš 4-os (SSRS) 4 v.: (V. Gavrikovas, A. Černinas A. Sokolovas, J. Balašovas);

iš – 5-os – (Vakarų Viduržemis]) 2 v.: (M. Cebalas ir P. Nikoličius);

iš – 6-os – (JAV) 4 v: (L. Alburtas, N. de Firmianas, M. Dlugis ir J. Seiravanas. iš – 7-os (Kanada) 1 v.: K. Spragetas;

iš – 8-os – (Centrinė Amerika) – 2 v.: Am. Rodrigesas, A. Zapata;

iš – 9-os – (Pietų Amerika) 2 v.: M. Kinterosas I. Morovičius;

iš – 10-os – (Vakarų Azija) 1 v. – A. Saidas;

iš – 11-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 2 v.: (Kvi Jingchuanas, Li Czunianis);

iš – 12-os – (Vakarų Afrika) 1 v.: Slahedinas Hmadis;

iš – 13-os – (Rytų Afrika) 1 v. – Afiifi Asemas;

Vyko trys tarpzoniniai turnyrai – Bylije, Takske ir Tunise.

1985 m. Bylio Tarpzoninis turnyras vyko 1985 m. birželio 30 – liepos 26 d.^[3]

Turnyre dalyvavo 18 žaidėjų.

Vienas žaidėjas iš 1983/84 m. Kandidatų mačų: E. Torė

Už aukštus reitingus (1985 m. sausio 1 d.) ^[4]pakviesti: Djula Saksas, Rafaelis Vaganianas, Levas Polugajevskis, Ljubomiras Ljubojevičius, Ulfas Andersonas,

Iš zoninių turnyrų pakviesti 11 žaidėjų: Andrejus Sokolovas, Naidželas Šortas, Džonas van der Vilis, Amadoras Rodrigesas, Vlastimilas Jansa, Migelis Kinterosas, Margeiras Petursonas, Levas Gutmanas, Li Czunianis, Angel Martin-Gonzalez, Jaseras Seiravanas.

Turnyro organizatorių pakviestas – Charlzas Partošas

Keturi geriausiai pasirodę dalyviai R. Vaganianas, J. Seiravanas, A. Sokolovas, N. Šortas iškovojo teisę žaisti 1985 m. Kandidatų turnyre.

1985 m. tarpzoninis turnyras Takske vyko 1985 birželio 10 – liepos 2 d.^[5]

Turnyre dalyvavo 16 žaidėjų.

Už aukštus reitingus: Janas Timanas, Michailas Talis, Olegas Romanišinas.

Iš zoninių turnyrų pakviesti 12 žaidėjų: Jesus Nogeiras, 'Kevinas Spragetas, Džonatanas Spilmenas, Simenas Agdesteinas, Mišo Cebalas, Levas Alburtas, Jožefas Pinteris, Ci Czinciuanis, Eduardas Prandšteteris, Saidas Ahmedas Saidas, Jurijus Balašovas.

Turnyro organizatorių buvo pakviestas: Marselis Sisniega

Kokiu keliu pateko Valteris Braunas neaišku. ^[6]

Nugalėjo J. Timanas – 12 taškų iš 15. Antras buvo Ch. Nogeiras – 10½ taško. Trečias – M. Talis – 10. Ketvirtas liko K. Spragetas – 9. Keturi geriausiai pasirodę dalyviai iškovojo teisę žaisti 1985 m. Kandidatų turnyre.

1985 m. tarpzoninis turnyras Tunise vyko 1985 balandžio 27 – gegužės 19 d.^[7] Turnyre dalyvavo 17 žaidėjų.

Du žaidėjai iš 1983/84 m. Kandidatų mačų: A. Beliavskis, L. Portišas.

Už aukštus reitingus (1985 m. sausio 1 d.) pakviesti: Artūras Jusupovas, Vlastimilas Hortas, Antonis Mailsas.

Iš zoninių turnyrų dalyvavo 9 žaidėjai: Viktoras Gavrikovas, 'Aleksandras Černinas, Maksimas Dlugis, Nikas de Firmianas, Predragas Nikoličius, Mihajus Šuba, Ivanas Morovičius, Alonso Zapata, Jevgenijus Ermenkovas, Asemas Afifis, Slahedinas Hmadis.

Keturi geriausiai pasirodę dalyviai: J. A. Jusupovas, A. Beliavskis, L. Portišas ir A. Černinas iškovojo teisę žaisti 1985 m. Kandidatų turnyre.

Į 1985 m. Kandidatų turnyrą pateko po 4 geriausiai pasirodžiusius žaidėjus iš trijų tarpzoninių turnyrų: Tunise, Takske ir Bilyje.

V. Korčnojus, Z. Riblis ir V. Smyslovas buvo įjungti kaip1983/84 m. Kandidatų mačų pusfinalininkai.

B. Spaskį pakvietė turnyro šeimininkė – Prancūzijos šachmatų federacija.

Turnyrą laimėjo: A. Jusupovas, R. Vaganianas, A. Sokolovas ir J. Timanas.

Mačai

Keturi geriausiai turnyre pasirodę šachmatininkai dėl teisės žaisti mačą su pasaulio čempionu G. Kasparovu žaidė papildomus atkrentamuosius mačus nuo ketvirtfinalio, tačiau pusfinalio nugalėtojo finale laukė A. Karpovas, kaip 1986 m. pasaulio čempionato revanšo mačą pralaimėjęs dalyvis.

Ketvirtfinalyje:

A. Jusupovas įveikė J. Timaną (6 : 3),

A. Sokolovas – R. Vaganianą – (6 : 2),

Pusfinalyje:

A. Sokolovas įveikė A. Jusupovą – (7½ : 6½)

Finale:

Finalinis mačas dėl pirmosios vietos ir teisės žaisti pasaulio čempionato mačą su pasaulio čempionu G. Kasparovu. Linaresas. 1987 m. vasaris–kovas.^[8]

Mačas baigėsi įtikinama A. Karpovo pergale. Jis iškovojo teisę 1987 m. žaisti mačą su pasaulio čempionu G. Kasparovu.^[9]

Po Dubajaus šachmatų olimpiados, kur A. Karpovui teko žaisti prie jam neįprastos antros lentos, jis išvyksta į Vieną, kur sutinka stiprų pasipriešinimą. Turnyrą laimėjo A. Beliavskis (6½ iš 9), o A. Karpovas pasidalijo 2-8 vietas su B. Spaskiu , Dž. Nanu ir kt.

Eksčempiono gerbėjai pradėjo nerimauti, ar sugebės jis laimėti finaliniame kandidatų mače su A. Sokolovu? Sugebėjo – 7½ : 3½.

Po to buvo 3-ia vieta Briuselyje (7 iš 11, kur A. Karpovas pirmą kartą nuo 1981 m. turnyre susitiko su G. Kasparovu (vykusi arši kova iki „nuogų“ karalių pasibaigė lygiosiomis) ir dvi pergalės : Amsterdame (4 iš 6) ir Bilbao (7 iš 9).

A. Karpovas visapusiškai ruošėsi mačui Sevilijoje, puikiai suprasdamas, kad ką tik įgytas titulas gali G. Kasparovui tapti rimta psichologine problema. Ir jis buvo teisus.

Baigęs, kaip tada atrodė, su A. Karpovu, mačų epopėją, čempionas nusprendė parodyti, jo kovos dėl čempiono titulo pilną vaizdą. Jis išleido dvi knygas – autobiografinę – „ Laikmečio kūdikis“ (SSRS ji išėjo po metų ir vadinosi „Neribota dvikova“) ir analitinę – „Du mačai“, kur išnagrinėjo visas 1985 m. ir 1986 m. mačų partijas. Knygos, pakankamai atspindėjusios to metų įvykius, sukėlė nemažą susidomėjimą SSRS ir Vakaruose, dar ryškiau padalindamos visuomenę į tuos kurie „už Kasparovą“ ir tuos, kurie „už Karpovą“. Ir anksčiau santykiai tarp jų buvo pakankamai įtempti, o dabar konfliktas tapo matomas bei neslepiamas.

Tiesiog po mėnesio, pasibaigus 1986 m. mačui revanšui, G. Kasparovas SSRS rinktinės pirmojoje lentoje Dubajuje žaidė šachmatų olimpiadoje, o po to lengvai laimėjo turnyrą Amsterdame (7½ iš 10).

1987 m. pradžioje gastroliuodavo ir pasirodydavo neįprastuose projektuose: davė simultaną su laikrodžiais Šveicarijos šachmatų rinktinei (5½ ½); ant besisukančios scenos laimėjo mačą prieš N. Šortą (4 :2);

Tapo pasaulio žaibo čempionu, laimėjęs dviejų ratų turnyrą (17 iš 22) (J. Timanas buvo 2-as, o A. Karpovas su L. Liubojevičiumi pasidalijo 3-4 vietas (12½ tšk.).

Tačiau Briuselyje klasikiniais šachmatais nepavyko laimėti „grynos“ pirmos vietos  – teko ja dalintis su L. Liubojevičiumi (8½ iš 11). Tai privertė M. Botviniką rašyti, kad G. Kasparovas dar nėra pasiekęs savo viršūnės ir nėra išmokęs, kada reikia dėti didžiules pastangas, o kada ne. 1987 m. Kasparovas dar turės progos paneigti tą savo mokytojo teiginį.

G. Kasparovas ir A. Karpovas jau buvo trijuose tarpusavio mačuose sužaidę 96 partijas ir turėjo žaisti 4-ą mačą. Šachmatų istorija tokios ilgos ir atkaklios kovos nežinojo: po tiek sužaistų partijų Kasparovas pirmavo tik vienu tašku. Todėl prieš mačą Sevilijoje ekspertai, vadindami G. Kasparovą favoritu, neskubėjo daryti vienareikšmių išvadų.

Iš vienos pusės, 1985 ir 1986 m. mačų eiga rodė, kad G. Kasparovas jau lenkia varžovą, iš kitos, A. Karpovo valia ir tikslo siekimas gali sumažinti atsilikimą nuo konkurento, ką parodė trys iš eilės jo pergalės 1986 m. mače.

Svarbus buvo ir klausimas: ar nebus jie psichologiškai pavargę nuo pastovių tarpusavio dvikovų?

Pirmoji partija pasibaigė ramiomis lygiosiomis, o 2-oje - A. Karpovas laimėjo ir išėjo į priekį. Eksčempionas jau debiutepanaudojo originalią naujovę.

G. Kasparovas sugebėjo rasti teisingą žaidimo kryptį, bet galvojo ties 10-uoju ėjimu net 83 minutes, o ties 26-uoju – išvis užmiršo paspausti laikrodį! Kada susigriebė, jam buvo likę ne daugiau 30 sek. Čempionas griebėsi už galvos, bet išsigelbėti nebegalėjo.

Kasparovas buvo prislėgtas ir tuo, kad „nepavyko panaudoti vieną iš geriausių naujovių paruoštų mačui“. Bet A. Karpovas net ir nepabandė didinti persvaros, kaip tai darydavo ankstesnėse dvikovose. Mačo rezultatas greitai buvo išlygintas, kai pasaulio čempionas stipriai ir be klaidų sužaidė 4-ąją partiją.

5-oje partijoje G. Kasparovas vėl pateko į baisų ceitnotą, kas lėmė partijos baigtį. Juodieji neturėjo jokių sunkumų, bet virtinė klaidų, po kurių sekė dar ir žioptelėjimas, išvedė A. Karpovą vėl į priekį 3 : 2. Vėliau G. Kasparovas apie tą partiją sakė:

„ Po tos partijos buvau didesniame šoke, nei po 2-osios. Vėl ceitnotas, grubus neapsižiūrėjimas… Ir jei ne praleistos galimybės toje partijoje, mačas Sevilijoje galėjo susiklostyti visai kitaip.“

Po lygiųjų 6-oje G. Kasparovas paima pertraukėlę ir vos nepralaimi 7-osios: žaidžiant atidėtą partiją A, Karpovas nepastebėjo laiminčio tęsinio.

Susikrimtęs jis žaidė 8-ąją, bet čempionas sugebėjo laimėti ir vėl išlyginti mačo rezultatą 4 : 4. Galima buvo laukti, kad jis tuoj tuoj perims iniciatyvą, bet tam, kaip vėliau pripažino Garis, nebuvo nei fizinių, nei moralinių jėgų.

Bet ir Karpovas Sevilijoje ne blizgėjo: dvi nuobodžios lygiosios 9-ojoje ir 10-oje partijose patvirtino, kad ir aukštos klasės varžovams nereiktų taip dažnai tarpusavyje žaisti. Tai iliustruoja jo atviras kokybės žioptelėjimas 11-oje partijoje. G. Kasparovas dovanėlę priėmė ir vėl mače išsiveržė pirmyn – 6 : 5.

Trys sekančios partijos baigėsi lygiosiomis, kur G. Kasparovas baltosiomis figūromis nebuvo padaręs ir 25-ių ėjimų. Visa savo esybe jis demonstravo tik vieną: kad tik tas mačas kuo greičiau pasibaigtų. 16 toje, tarsi, prisimindamas ankstesnius mačus, tikėjosi puikaus žaidimo, bet suklupo lygioje vietoje.

A. Karpovas, tai kas įvyko 16-oje partijoje, įvertino lakoniškai:

„ Susidarė aštri padėtis, kuri sudomino Kasparovą… Bet jis per daug azartiškai žaidė ir man pavyko perimti iniciatyvą“.

Čempionas atidėjo partiją, bet vėliau, jos nežaisdamas, pasidavė. Mačo rezultatas vėl tapo lygus – 8 : 8. Artėjo lemiami įvykiai.

17-oje partijoje G. Kasparovas, norėdamas save išjudinti, žaidė senąją indiškąją gynybą. Bet nelengvai, pasiekęs lygiąsias, jo žodžiais, ėmė skaičiuoti dienas iki mačo pabaigos, tikėdamasis su rezultatu 12 : 12 išlaikyti titulą. Pasipylė lygiųjų virtinė.

A. Karpovui reikėjo pergalių – tad jis suaktyvėjo, bet G. Kasparovas pakankamai ramiai gesino jo aktyvumą, žaisdamas juodosiomis figūromis, o baltosiomis nepretendavo per daug. Viskas vyko ramiai.

Tik 21-ojoje partijoje A. Karpovas nusprendė imtis „kraštutinių priemonių“, bandydamas pralaužti Griunfeldo gynybą. Bet, jo laimei, netikslus žaidimas baigėsi tuo, kad G. Kasparovas, vos neperėmęs iniciatyvos, apsiribojo lygiosiomis. Po partijos duodamas interviu Kasparovas aiškino:

„Kai tik juodiesiems pavojus baigėsi, aš nustojau kovoti. Lygiosios, tai lygiosios!“ Mačo rezultatas buvo 10½ : 10½.

Prieš 22-ąją partiją čempionas paėmė paskutinę pertraukėlę, bet kovos joje vėl nesigavo. Tai jam, kaip „bumerangu“, grįžo pralaimėjimu 23-oje.

Eksčempionas neskubėdamas kaupė persvarą, bet beveik viską išleido paskutiniu prieš laiko kontrolę ėjimu. Čempionas, išnagrinėjęs atidėtąją partiją, geriau už varžovą, pasiekė beveik lyginę padėtį, bet pasirinko klaidingą kombinaciją!

„ Vos perjungęs laikrodį, aš iš karto pamačiau nesudėtingą savo išmislo paneigimą ir prisiminiau, kad analizuodami atidėtą partiją, jį mes buvome radę namie …“ prisipažino Garis. Anatolijui paneigimui rasti pakako trijų minučių ir partija tučtuojau pasibaigė. Eksčempionas išėjo į priekį 12 : 11. Liko paskutinė partija.

Kaip ir 1985 m. Karpovui, čempionui tebuvo vienintelis šansasː jam 24-oje partijoje būtinai reikėjo laimėti.

Artėjant ceitnotui, G. Kasparovas jau buvo įgijęs žymiai geresnę padėtį, bet kovos azarte nerašė paskutinių ėjimų, ir mačo teisėjas G. Gijsenas vos nepakeitė šachmatų istorijos: patapšnojęs per petį, jis paprašė Gario užrašinėti ėjimus. O šis, sugriebęs valdovę, ją pastatė į ne tą laukelį! Tik sekęs A. Karpovo netikslumas, išlaikė šachmatų lentoje, buvusį jėgų santykį.

Vėliau A. Karpovas prisimindavo:

„24-oje partijoje man buvo pasitaikusi puiki proga perimti iniciatyvą… Tik vienas tikslus ėjimas! Aš jį mačiau, tik kažkodėl laikiau jį negalimu – o po jo, baltiesiems būtų tekę sunkiai vargti dėl lygiųjų. Ir aš vėl būčiau tapęs pasaulio čempionu. Bet laiko turėjau nedaug, apsiskaičiavau, pasirinkau neteisingą planą…“ Vienas ėjimas – lėmė „karūną“!^[10]

• 1987 m. pasaulio čempionato mačo Kasparovas – Karpovas partijos
• Šachmatų čempionai