1990 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pasaulio šachmatų čempionato varžybos, kurių paskutinis etapas – mačas tarp Gario Kasparovo ir Anatolijaus Karpovo.

Jis vyko 1990 m. spalio 8 – gruodžio 31 d. Mačas vyko dviejuose miestuose: pirmosios 12-ka partijų vyko Niujorke, likusios 12-ka – Lione. Nugalėtoju tampa tas, kas surenka daugumą taškų iš 24 partijų. Pasibaigus mačui lygiosiomis 12 : 12 čempionas išlaiko titulą.

Mačas baigėsi G. Kasparovo pergale 12½ : 11½ (+4 -3 =17) – jis išlaikė pasaulio čempiono titulą.

Tai keturioliktas pasaulio šachmatų čempionato ciklas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Pravedus 1986–1987 m. zoninius turnyrus į 1987 m. tarpzoninius turnyrus pateko geriausiai pasirodę dalyviai:

iš 1-os zonos (Vakarų Europa ir Vakarų Viduržemis) – 4 v.: (Dž. Spilmenas ir G. Flearas), Ch. de la Vila Garsija ir M. Todorcevičius.;

iš 2-os (Centrinė Europa, Izraelis) 2 v.: J. Griunfeldas, J. Hiklis;

iš 3-ios (Rytų Europa) 4 v.: M. Marinas, (J. Pinteris, D. Saksas), V. Inkiovas;

iš 4-os (SSRS) 4 v.: (A. Beliavskis , V. Salovas, J. Elvestas, V. Eingornas, A. Černinas);

iš – 5-os – (Rytų Viduržemis]) 2 v.: (P. Popovičius, D. Barlovas;

iš – 6-os – (JAV) 4 v: (L. Alburtas, J. Benjaminas, L. Christiansenas, L. Kavalekas);

iš – 7-os (Kanada) 2 v.: (I. Ivanovas, K. Spragetas);

iš – 8-os – (Centrinė Amerika) – 3 v.: Am. Rodrigesas, A. Zapata, J. Nogeiras;

iš – 9-os – (Pietų Amerika) 2 v.: G. Milos, J. Granda;

iš – 10-os – (Vakarų Azija) 1 v. – D. Prasadas;

iš – 11-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 2 v.: Ksu Junas, E. Torė;

iš – 12-os – (Vakarų Afrika) 1 v.: S. Buazizas;

iš – 13-os – (Rytų Afrika) 1 v. – A. Hamedas;

iš – 14-os – (Skandinavijos) 2 v. – T. Ernstas J. Hjartarsonas;

Vyko trys tarpzoniniai turnyrai – Sirake, Suboticoje ir Zagrebe.

1987 m. Sirako Tarpzoninis turnyras vyko 1987 liepos 17 – rugpjūčio 10 d.^[1]

18 dalyvių kovojo dėl trijų kelialapių į 1988/90 m. Kandidatų mačus.^[2]

Už aukštus reitingus (1987 m. sausio 1 d.)^[3]pakviesti: Lajošas Portišas, Džonas Nanas, Aleksandras Beliavskis, Ulfas Andersonas, Ljubomiras Ljubojevičius, Andrašas Adorjanas.

Turnyro organizatorių pakviestas : Dragoljubas Velimirovičius,

Iš zoninių turnyrų pakviesti 11 žaidėjų: Valerijus Salovas, Johanas Hjartarsonas, Laris Kristiansenas, Džoelis Bendžaminas, Miodragas Todorčevičius, Michailas Marinas, Žilberto Milošas, Glenas Fliras, Jesus de la Vila, Slimas Buazizas, Denisas Alanas.

Nugalėjo V. Salovas ir J Hjartarsonas – po 12½ taškų. 3-4 vietas pasidalijo Dž. Nanas ir L. Portišas – po 12 taškų. Dėl trečios vietos papildomą mačą su Dž. Nanu laimėjo L. Portišas 4:2. V. Salovas, J. Hjartarsonas, Dž. Nanas ir L. Portišas pateko į 1988/90 m. Kandidatų mačus.

1987 m. tarpzoninis turnyras Suboticoje vyko 1987 birželio 22 – liepos 14 d.^[4] 16 žaidėjų kovojo dėl trijų kelialapių į 1988/90 m. Kandidatų mačus.^[5]

Už aukštus reitingus: Naidželas Šortas, Michailas Talis, Zoltanas Riblis, Vasilijus Smyslovas.

Iš zoninių turnyrų pakviesti 11 žaidėjų: Petaras Popovičius, Alonsas Zapata, Tomas Ernstas, Levas Alburtas, Siui Cziunas, Devakis Prasadas, Ahmedas Ibrahimas Hamedas, Aleksandras Černinas, Amadoras Rodrígesas, Džonatanas Spilmenas, Djula Saksas.

Turnyro organizatorių buvo pakviestas: Slavoljubas Marjanovičius

1-3 vietas pasidalijo D. Saksas, Dž. Spilmenas ir N. Šortas. Visi jie pateko į 1988/90 m. Kandidatų mačus.

1987 m. tarpzoninis turnyras Zagrebe vyko 1987 rugpjūčio 1 – 23 d.^[6] 17 dalyvių iš 13-kos šalių kovojo dėl trijų kelialapių į 1988/90 m. Kandidatų mačus.^[2]

Pakviesti už aukštus reitingus (1987 m. sausio 1 d.):

Viktoras Korčnojus, Jaseras Seiravanas, Predragas Nikoličius, Eugenijus Torė, Levas Polugaevskis.

Iš zoninių turnyrų dalyvavo 11 žaidėjų:

Janas Elvestas, Hesus Nogeiras, Hulio Granda Suniga, Večiaslavas Eingornas, Jehudas Griunfeldas, Jožefas Pinteris, Krunoslavas Hulakas, Vencislavas Inkiovas, Draganas Barlovas, Jorgas Hiklis.

Vietoj I. Ivanovo žaidė: Fletčeris Baragaras.

Turnyrą laimėjo V. Korčnojus – 11 taškų. 2-3 vietas pasidalijo J. Seiravanas ir J. Elvestas – po 10 taškų. Jie visi pateko į 1988/90 m. Kandidatų mačus.

Į 1988/90 m. Kandidatų mačus pateko 15 žaidėjų:

A. Karpovas (pradeda nuo ketvirtfinalio) – 1987 m. pasaulio čempionato mačą nelaimėjęs pretendentas;

R. Vaganianas, A. Sokolovas, A. Jusupovas ir J. Timanas – 1985 m. Kandidatų turnyras;

1987 m. tarpzoninių turnyrų nugalėtojai ir prizininkai;

K. Spragetis – šalies organizatorės pakviestas žaidėjas.

FIDE Generalinė Asamblėja pakeitė kandidatų mačų nuostatus: padidino dalyvių, kurie pradeda žaisti mačus nuo aštuntfinalio, skaičių iki 15. Ketvirtfinalio ir aštuntfinalio mačai žaidžiami po 6 partijas, pusfinalio – po 8, finalo – po 12.

Nugalėtoju buvo laikomas žaidėjas, kuris mače surenka daugiau taškų. Kai vienodai, skiriamos dvi papildomos partijos, jei ir po jų vis dar lygu, skiriamos dvi papildomos partijos su sutrumpinta laiko kontrole (po 1 val, po 30 ir po 15 min).

Aštuntfinaliai

Ketvirtfinaliai

Pusfinaliai

Finalas

1988 sausio 24 - vasario 2 d., Sent Džonas

Džonas Spilmenas

4

1988 kovo – mėn., Londonas

Jaseras Seiravanas

1

Džonas Spilmenas

3½

1988 sausio 24 - vasario 2 d., Sent Džonas

Naidželas Šortas

1½

Naidželas Šortas

3½

1989 spalio mėn., Londonas

Gyula Saksas

1½

Džonas Spilmenas

3½

1988 sausio 24 - vasario 2 d., Sent Džonas

Janas Timanas

4½

Valerijus Salovas

2½

1989 sausio - vasario mėn., Antverpenas

Janas Timanas

3½

Janas Timanas

3½

1988 sausio 24 - vasario 2 d., Sent Džonas

Lajošas Portišas

2½

Lajošas Portišas

3½

1990 kovo mėn., Kvala Lumpūras

Rafaelis Vaganianas

2½

Janas Timanas

2½

1988 sausio 24 - vasario 2 d., Sent Džonas

Anatolijus Karpovas

6½

Kevinas Spragetas

6½

1989 vasario mėn., Kvebekas

Andrejus Sokolovas

5½

Kevinas Spragetas

4

1988 sausio 24 - vasario 2 d., Sent Džonas

Artūras Jusupovas

5

Artūras Jusupovas

3½

1989 spalio mėn., Londonas

Janas Elvestas

1½

Artūras Jusupovas

3½

1988 sausio 24 - vasario 2 d., Sent Džonas

Anatolijus Karpovas

4½

Johanas Hjartarsonas

4½

1989 sausio - vasario mėn., Sietlas

Viktoras Korčnojus

3½

Džonatanas Hjartarsonas

1½

Anatolijus Karpovas

3½

Laisvas

Anatolijus Karpovas

Kandidatų mačus laimėjo Anatolijus Karpovas ir iškovojo teisę žaisti mačą dėl pasaulio čempiono titulo su G. Kasparovu.

Pralaimėjimas Sevilijos mačo 24-oje partijoje buvo A. Karpovui ir jo gerbėjams sunkus smūgis. Jis praktiškai jau laikė „karūną“ savo rankose, o dabar jo laukė treji metai „atokvėpio“ ir jam nemielas pasaulio eksčempiono titulas bei dar kandidatų mačai. Jam reikėjo naujos motyvacijos.

Ir A. Karpovas ją rado Pasaulio taurės turnyrų cikle, kur jis varžėsi dėl pirmos vietos su G. Kasparovu.

A. Karpovas laimėjo Briuselyje (11 iš 16), Belfore užėmė 2-ąją vietą (10½ iš 15) po G. Kasparovo, kurį savo susitikimę buvo įveikęs, o po to, trečiajame įskaitiniame turnyre Roterdame, netikėtai pralaimėjęs tris iš eilės partijas, į 1-ąją vietą praleido J. Timaną. Ši A. Karpovo nesėkmė leido G. Kasparovui užimti pirmąją vietą Pasaulio taurės bendrojoje įskaitoje: G. Kasparovas surinko 83 balus, o A. Karpovas – 81.

Be taurės turnyrų eksčempionas nugalėjo 1988 m.: Veik an Zee ir Tilburge, 1989 m. – Linareso turnyre.

Be to, A. Karpovas laimėjo 1988/90 m. kandidatų mačus: prieš J. Hjartarsoną (3½ ː 1½), A. Jusupovą (4½ ː 3½) ir finale prieš J. Timaną (6½ ː 2½).

„ Ištrūkęs į laisvę“ po nesibaigiančių mačų dėl karūnos, G. Kasparovas parodė, kad jis tikras šachmatų lyderis… Jis ne tik laimėdavo beveik visus turnyrus, kur dalyvaudavo, bet ir puoselėjo bei stūmė į priekį „šachmatininkų profsąjungos“ idėja, kuri galėtų išlaisvinti vedančiuosius šachmatininkus iš FIDE diktato…

9-ojo dešimtmečio pabaiga buvo aukščiausių G. Kasparovo turnyrinių pasiekimų laikotarpis. 1989 m. G. Kasparovas sumušė, iki tol atrodžiusį nepasiekiamą R. Fišerio reitingo rekordą – 2785! Vėliau G. Kasparovui laikytis virš 2800 tapo norma.

Jo turnyrinių pergalių sąrašas stebina: 1987 m. – Briuselis (8½ iš 11); 1988 m.: Amsterdamas (9 iš 12), Belforas (11½ iš 15), SSRS čempionatas – pasidalyta 1-oji vieta su A. Karpovu (11½ iš 17), Reikjavikas (11 iš 15); 1989 m. : Šelefteo (9½ iš 15), Tilburgas (12 iš 14), Belgradas (9½ iš 11); 1990 m. Linareso turnyras (8 iš 11).

Po šešių pasaulio taurės turnyrų, paaiškėjo, kad jis surinko 83 balus, o A. Karpovas - 81, tad G. Kasparovui atiteko pirmasis prizas.

1990 m G. Kasparovas buvo pasaulio viršūnėje, ir kai paaiškėjo, kad jam vėl teks žaisti su A. Karpovu, jis net pasidžiaugė: „Viena, ko man dar nepavyko pasiekti šachmatuose, tai įtikinamai laimėti mačą prieš Karpovą!“

Atrodė, kad tam dabar yra visos galimybės. 27-mečio G. Kasparovo atotrūkis nuo kitų konkurentų buvo pakankamai didelis. Tuo tarpu, A. Karpovas, neginčijamai antrasis pasaulyje, viršūnę buvo jau perkopęs ir artėjo prie savo 40-mečio.

Paveikti ryškių turnyrinių G. Kasparovo pasiekimų ir jo „kosminio“ reitingo (2800 prieš A. Karpovo 2730) visi ekspertai vienbalsiai buvo pasaulio čempiono pusėje. Na ir pats G. Kasparovas buvo optimistiškai nusiteikęs – jį netenkino per iki tol vykusius keturis mačus įgyta labai nedidelė, vos vieno taško persvara. Jis norėjo pretendentą sutriuškinti.

Gi, A. Karpovas po kandidatų mačų irgi buvo įsitikinęs savo sėkme: „Su amžiumi tenka ieškoti naujos motyvacijos, rasti reikalingų kovai jėgų. Bet, šiuo atveju, man paprasčiausiai norisi prieš G. Kasparovą laimėti…“

Viena, kas galėjo pakeisti jėgų pusiausvyrą buvo psichologinė G. Kasparovo būklė – juk jam 1990 m sausio mėn., palikus butą ir beveik visus daiktus, teko specialiu lėktuvu pasitraukti iš Baku, kur tuo metu vystėsi Azerbaidžano – Armėnijos konfliktas…

G. Kasparovas pradėjo labai energingai: jau 1-oje partijoje, panaudojęs senąją indiškąją gynybą, įgijo nenuobodų žaidimą, o 2-oje, ispaniškoje partijoje, sutriuškino A. Karpovą! Savo sėkmę G. Kasparovas vėliau aiškino taip:

„Neturėdamas pakankamai laiko visaverčiam pasiruošimui nusprendžiau, kad man reikia sukaupti visas jėgas ir pabandyti varžovą sutriuškinti pačioje mačo pradžioje… Tam, kad Karpovas neturėtų atokvėpio, nutariau žaisti kietą, sudėtingą žaidimą ir baltosiomis ir juodosiomis figūromis…“

Čempionas laikėsi savo sumanymo ir 3-je partijoje, kur jis paaukojo valdovę už dvi lengvąsias figūras, privertė gerbėjus pasinervuoti. Bet 4-oje partijoje „potraukis nuotykiams“ vos nesibaigė liūdnai – tik A. Karpovo, kuris žaidė ramiai ir kontroliavo situaciją, klaida ceitnote, leido čempionui išsigelbėti amžinu šachu. 6-oje Garis žaidė, kur kas tiksliau, bet dabar jis irgi suklydo ceitnote ir nesugebėjo realizuoti didelę pozicinę persvarą.

G. Kasparovo jaudinimasis pakišo jam koją 7-oje partijoje, kur jis padarė „vos ne grubiausią per visą savo karjerą klaidą“. Rezultatas tapo lygus (3½ : 3½).

Sekančioj partijoj čempionas turėjo galimybių laimėti, bet nepasinaudojęs, gavo baigmę be pėstininko ir vos išsigelbėjo. Po to vargais negalais atsilaikė 9-oje, o 10-oje partijoje juodieji „lygioje vietoje paaukoję kokybę, žaidė toliau, lyg nieko nebūtų įvykę“.

Sekė dar penkios lygiosios, tiesa, įdomios, kur iniciatyva eidavo iš rankų į rankas.

Tvyranti didžiulė įtampa – 8-ios iš eilės lygiosios – turėjo baigtis. Taip ir įvyko 16-oje partijoje, kai po trijų dienų kovos, G. Kasparovas, 102-me ėjime, pasiekė pergalę ir išsiveržė į priekį – 8½ : 7½. Bet jau sekančioje partijoje savo sąlygas diktavo A. Karpovas, kas leido jam išlyginti mačo rezultatą – 8½ : 8½.

Gal įvyko persilaužymas? Kaip vėliau paaiškėjo – ne. Sekančios trys partijos vyko su didžiule G. Kasparovo persvara. Čempionas laimėjo 18-ąją ir 20-ąją ir buvo arti pergalės 19-oje partijoje. Jis išėjo į priekį – 11 : 9 ir tai iš esmės lėmė galutinį mačo rezultatą.

Svarbiausiu momentu 18-oje partijoje, A. Karpovas nesiėmė atstatyti materialinę lygsvarą, pasirinko pasyvų ėjimą valdove – ir nesugebėjo apsiginti.

19-oje pretendentas be pasipriešinimo užleido juodųjų figūroms svarbiausius punktus, bet čempionas turėdamas didžiulę persvarą netikėtai pasiūlė lygiąsias! Kaip jis, duodamas interviu po partijos, aiškino: „ Dėl didžiulio nuovargio, turėdamas aiškią persvarą, aš netekau noro šios pozicijos žaisti!“ Juk iki tol varžovas laimėjo visas 7 partijas baltosiomis figūromis ir čempionas buvo paprasčiausiai patenkintas, kad šįkart „atsilaikė“.

Nepanaudotą nervinę energiją G. Kasparovas išliejo 20-oje partijoje, surengęs A. Karpovui tikrą triuškinimą ispaniškojoje partijoje.

Eksčempionas dėjo didžiules pastangas siekdamas laimėti 21-ąją partiją, buvo netoli tikslo, bet G. Kasparovas paskutiniu momentu „išslydo“ ir mačas faktiškai buvo baigtas.

23-ioje partijoje Karpovas kovojo tik dėl garbės, nes mačo laimėti nebegalėjo. Ją laimėti jam pavyko, tad tašku sumažino savo atsilikimą mače. Žaidžiant 24-ąją partiją, G. Kasparovas, laimėtinoje padėtyje, pasiūlė lygiąsias ir mačas baigėsi.

Galutinis rezultatas – 12½ : 11½ G. Kasparovo naudai ir jis išlaikė pasaulio čempiono titulą.

Nagrinėdamas 1990 m. mačą su A. Karpovu, kuris buvo tarp jų paskutinis, G. Kasparovas buvo sau nešališkas ir negailestingas:

„Mano žaidimas buvo per daug nelygus, nesubalansuotas, o momentais aiškiai prastas. Pustuzinyje partijų išleidau pergales, netikėtai svarbiausiais momentais prarasdavau energiją, o visi mano pralaimėjimai – grubių klaidų ir nepaaiškinamo proto aptemimo pasekmė…“

A. Karpovas po mačo duotame interviu taip pat teigė, kad galutinis mačo santykis ne pilnai atspindi jėgų santykį, bet kalbėjo ne apie mačo eigą, o tik vardijo savo išleistas galimybes.

G. Kasparovui nepavyko įvykdyti savo svajonės ir dideliu skirtumu laimėti prieš savo istorinį varžovą. Po penkių sužaistų mačų ir 154 (!) partijų, jo persvara prieš A. Karpovą liko kukli – tik du taškai – 78 : 76.^[7]

• 1990 m. pasaulio čempionato mačo Kasparovas – Karpovas partijos
• Šachmatų čempionai