1934 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai 1934 m. balandžio 1 – birželio 14 d. vykęs 30 partijų šachmatų mačas tarp Aleksandro Aliochino ir Jefimo Bogoliubovo. Mačas vyko 12-koje Vokietijos miestų: Baden Badene, Vilingenee, Freiberge, Pforcheime, Štutgarte, Miunchene, Bairoite, Bad Kisingene, Niurnberge, Karlsruhėjė, Manheime ir baigėsi Berlyne^[1] Nugalėtojas turėjo surinkti daugumą taškų iš 30 partijų ir pasiekti ne mažiau 6-ių pergalių. Esant rezultatui 15 : 15 Aleksandras Aliochinas išsaugotų titulą. Mačas pasibaigė po 26 partijų. Aleksandras Aliochinas nugalėjo 15½ : 10½ (+8,-3,=15) ir išlaikė pasaulio čempiono titulą.^[2]

Pasibaigus 1929 m. mačui, epopėja dėl mačo revanšo Aliochinas- Kapablanka vėl atgijo. Nekantrusis kubietis iškvietimą atsiuntė dar prieš mačo 9-ąją partiją, kai jau niekam nebekilo abejonių, kad mačą laimės čempionas. Bet A. Aliochinas į tai atsakė tik po dviejų mėnesių, pasibaigus 25-ajai mačo partijai. Jame jis rašė: „Aš priimu Jūsų iškvietimą ir skiriu mačo pradžią tarp 1930 m. spalio 15 d. ir gruodžio 15 d.“ R. Kapablanka iš karto pradėjo rūpintis maču, o A. Aliochinas dar pareiškė, kad iki 1930 m. galo jis laiko savo moraline pareiga sužaisti mačą su R. Kapablanka, bet jei šis nesuras reikalingų lėšų, tai priims ir kitų pretendentų iškvietimus.

Deja, R. Kapablankos viltims gauti iš turtingų draugų paramos nebuvo lemta išsipildyti – Niujorko biržos krachas ir sekusi po to “Didžioji depresija“ sugriovė viltis surinkti mačo priziniam fondui reikalingus 10 000 JAV dolerių ir jis liko už savo paties Londono susitarime pasiūlyto „ auksinio barjero“.

1930 m. A. Aliochinas gavo iš eksčempiono laišką su prašymu atkelti mačo pradžią iki 1931 m. vasario 15 d. Netrukus gavo dar vieną, kuriame R. Kapablanka rašė, kad praėjusiame laiške suklydo, ir kad mačo pradžią prašo atidėti iki 1931/1932 m. žiemos. Kartu R. Kapablanka kaltino varžovą dėl mačo revanšo klausimo per ilgo užtęsimo. Sekė abipusiai kaltinimai ir derybos dėl mačo nutrūko.

Po viso to A. Aliochinas ir R. Kapablanka daugiau nebesikalbėjo ir net nepaduodavo rankos prieš ir taip retai tarp jų žaidžiamas partijas.

Atsikratęs mačo revanšo su R. Kapablanka, A. Aliechinas grįžo į aktyvų šachmatų gyvenimą, kur žengė nuo pergalės prie pergalės. 1930 m. San Remo turnyre jis surinko 14 taškų iš 15 galimų privertęs 3½ taško atsilkusį ir 2-ą vietą užėmusį A. Nimcovičių pasakyti: „ Jis tvarkosi su mumis, kaip su geltonsnapiais viščiukais!” Po to sekė 1931 m. Bledas (22½ iš 26), 1932 m. Londonas (9 iš 11), Bernas (12½ iš 15) ir 1933 m. Paryžius (8 iš 9). Ir tik 1934 m. Heistingse A. Aliochinas užleidžia 1-ąją vietą S. Florui.

Jei A. Aliochinas 4-ojo dešimtmečio pradžioje buvo be abejonių stipriausias, tai J. Bogoliubovas, apklausus rašančius apie šachmatus Europos žurnalistus, pagal populiarumą atsiliko ir nuo R. Kapablankos, E. Laskerio ir A. Nimcovičiaus. Iš šios ketveriukės geriausias finansines galimybes ir ambicijas turėjo tik J. Bogoliubovas. R. Kapablankos, ar A. Nimcovičiaus bandymai surinkti į prizinį fondą pagal Londono susitarimą reikalingus 10 000 JAV dolerių baigėsi nesėkmingai, o E. Laskeris praktiškai jau buvo baigęs žaisti.

J. Bogoliubovo žaidimo rezultatai, lyginant su 3-iojo dešimtmečio, buvo šiek tiek suprastėję. 1932 m. jis pralaimėjo mačą 4½ : 5½ R. Špilmanui, bet vis vien troško revanšo prieš A. Aliochiną. 1934 m. jam pavyko surinkti būtiną minimumą lėšų mačo dėl „karūnos“ priziniam fondui.^[3]

Mačas buvo idomus tuo, kad tai buvo beveik visą Vokietiją apkeliavęs mačas. Prasideda jis 1934 m. balandžio 1 d. Baden Badene, kur iki balandžio 6 d. įvyksta 1-3 partijos, po to mačas keliasi į Vilingeną, kur nuo balandžio 11-os d. iki 13-os d. sužaidžiamos 4-oji ir 5-oji partijos. Po to keliaujama į Freibergą kur tarp 18 ir 22 d. žaidžiamos 6-oji, 7-oji ir 8-oji partijos. Toliau kelionės į Pforcheimą (25-27 d., 9-a – 10-a p.), į Štutgartą (bal. 29- geg. 2 d., 11-a – 12-a p.), į Miuncheną (geg. 6-11 d., 13-a – 15-a p.), į Bairoitą (geg. 13 d., 16-a p.), į Bad Kisingeną (geg. 20- d., 17-a – 18-a p.), į Niurnbergą (geg. 26-27 d., 19-a – 20-a p.), į Karlsrūhę (geg. 30 d., 21-a p.), į Manheimą (bir. 1-6 d., 22-a – 24-a p.) ir į Berlyną (bir. 11-14 d., 25-a – 26-a p.)^[1]

Mačas vyko su čempiono persvara. Pretendentui revanšu nekvepėjo. A. Aliochinas darė beveik viską ką tik norėjo, o J. Bogoliubovas pagal galimybes atsimušinėjo.

A. Aliochinas, žaisdamas atlaidžiai, buvo patekęs į nemalonias padėtis, bet jo varžovas tuo nesinaudojo: pralaimėjo 2-ą bei 4-ą partijas. Pirmąją pergalę J. Bogoliubovas pasiekė 10-oje partijoje, kai čempionas jau pirmavo trim taškais, bet A. Aliochinas buvusį skirtumą gražino, laimėjęs 11-ąją partiją. Trijų taškų skirtumas laikėsi iki 16-tos partijos, kurią laimėjęs A. Aliochinas, jį dar padidino. O po 17-os partijos, skirtumas išaugo net iki 5 taškų.

Po 17-osios partijos čempionas buvo laimėjęs šešias partijas (6 : 1) ir 10 sužaidęs lygiosiomis. Mačo pabaigoje prasidėjo sumaištis: pusė partijų galėjo baigtis bet kurio iš varžovų pergale. Klaidos sekė viena po kitos! Tuo pasinaudojęs J. Bogoliubovas laimėjo dvi partijas iš eilės – 23-iąją ir 24-ąją, bet A. Aliochinas laimi 25-ąją ir po lygiųjų 26-ojoje mačas baigiasi įtikinama A. Aliochino pergale 15½ : 10½.

Nors mačas baigėsi mažesniu skirtumu nei jų mačas 1929 m., didelių sunkumų čempionas nepatyrė. Žiniasklaida gėrejosi pritrenkiančiu A. Aliochino žaidimu laikydama, kad kaltas čia – J. Bogoliubovas. Pastarasis skėsčiojo rankomis: „Kovoti su juo neįmanoma!” – ir prognozavo, kad jo varžovas liks „soste“ iki amžiaus pabaigos. Ir A. Aliochinas patikėjo savo pranašumu bei nebaudžiamumu. Netrukus dėl to jam teko gailėtis.^[3].

• 1934 m. pasaulio čempionato mačo Aliechinas – Bogoliubovas partijos
• Šachmatų čempionai