1896 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai 1896 m. lapkričio 7 – 1897 m. sausio 14 d. vykęs mačas, revanšas tarp Emanuelio Laskerio ir Vilhelmo Šteinico. Mačas vyko Maskvoje. Sąlygos: nugali tas, kuris pirmas laimi 10 partijų, lygiosios neskaitomos, partijų skaičius neribotas. Emanuelis Laskeris nesunkiai laimėjo mačą 12½ : 4½ (+10 -2 =5) ir išliko pasaulio čempionu.^[1]

Po pergalės mače su V. Šteinicu, E. Laskeris iškovojo titulą, bet ne autoritetą. Tad grįžęs į Europą aktyviai, žaisdamas visur ir prieš stipriausius varžovus, ėmėsi jį auginti.

Deja, pirmas bandymas nebuvo sėkmingas. Didžiuliame 1895 m. Heistingso turnyre, naujasis pasaulio čempionas liko savo pagrindinių varžovų šešėlyje. Pirmavo Nelsonas Pilsberis ir Michailas Čigorinas, o Emanuelis buvo tik trečias. Likus trims ratams iki pabaigos E. Laskeris pirmavo 1½ taško lenkdamas N. Pilsberį. Pralaimėjęs turnyro pradžioje M. Čigorinui, o finiše – Z. Tarašui, pasaulio čempionas surinko tašku mažiau už Z. Pilsberį (15½ iš 22).

Antras bandymas keturių žaidėjų (E. Laskeris, N. Pilsberis, V. Šteinicas ir M. Čigorinas) mače turnyre (1895/96) Peterburge buvo žymiai sėkmingesnis. Kiekvienas su kiekvienu žaidė po 6 partijas. N. Pilsberis po trijų ratų pirmavo (6½ iš 9), o E. Laskeris atsiliko tašku (5½ iš 9). Tačiau situacija antroje turnyro pusėje pasikeitė: susirgęs N. Pilsberis, per likusias 9 partijas besurinko tik 1½ taško, o E. Laskeris – 6. Galutinė rikiuotė buvo tokia: E. Laskeris – 11½ iš 18 (+8-3=7), V. Šteinicas 9½ (+7-6=5), ^[2]

Trečias čempiono pasirodymas vyko 1896 m. Niurnberge. Eiliniame Vokietijos šachmatų Kongrese, kur dalyvavo to meto vedantieji pasaulio šachmatininkai (G. Marocis, N. Pillsberis, Z. Tarašas, D. Janovskis, V. Šteinicas, K. Šlechteris), E. Laskeris nors ir pralaimėjo tris partijas: N. Pilsberiui, D. Janovskiui ir R. Charuzekui, bet buvo pirmas (13½ iš 18) tašku aplenkęs antrąją vietą užėmusį G. Marocį.^[3]

Šachmatų visuomenė tikėjosi pasaulio čempionato mačo tarp E. Laskerio ir Z. Tarašo (arba su Z. Pilsberiu). Vietoje to, netikėtai jai buvo pasiūlytas mačas revanšas su V. Šteinicu. Užaugęs neturte, Emanuelis neatsisakė užsidirbti, tuo labiau, kad Vilhelmas teisę į mačą revanšą ir turėjo.

Tapęs eksčempionu V. Šteinicas pradėjo dar aktyviau dalyvauti šachmatų gyvenime: mažiau beužsiiminėjo teorija, o daugiau žaidė. Be abejo, metai darė savo, bet atskirose partijose jis dar parodydavo kas yra kas. Jis vis dar daugelį varžovų lenkdavo turnyruose.

V. Šteinicas 1895 m. Heistingse, praleidęs į priekį N. Pilsberį, M. Čigoriną, E. Laskerį ir Z. Tarašą, buvo 5-tas. Po to, 1895–1896 m. Sankt Peterburge, sužaidęs keletą puikių partijų buvo 2-as. Anglijoje Vilhelmas sužaidė „geriausią savo partiją“ prieš K. Bardelebeną, o Rusijoje – per 31-ą ėjimą sutriuškino E. Laskerį.

Pastaroji partija paskatino suorganizuoti tarp jų mačą revanšą.

Kokios nors intrigos mače negalėjo būti: iš vienos pusės – jaunas, visur laimintis čempionas, iš kitos – senstantis eksčempionas, kuris nors keliose partijose ir gali sublizgėti, tačiau realios grėsmės E. Laskerio titului negalėjo kelti. Kažkokia prasme tai buvo atsisveikinimo mačas su garsiuoju XIX a. žaidėju V. Šteinicu.

E. Laskeris iš karto pradėjo V. Šteinicą triuškinti, savo 60-metį varžovą, laimėdamas pirmąsias keturias partijas.

Pirmojoje partijoje V. Šteinicas baltaisiais itališkosios partijos 11-ame ėjime pasiūlė pėstininko auką. Laskeris susidūrė su dilema priimti auką ir patekti į iš anksto paruoštą ataką, ar pasirinkti ramesnį tęsinį. E. Laskeris nusprendė, kad reikia priimti – ne jo būdui buvo vengti pavojų. Rizika buvo nemaža: netrukus jo karalius jau keliavo per f7 į g6 laukelį. Tačiau E. Laskeris sugebėjo rikiu ir valdove sėkmingai atremti visas iškilusias grėsmes. Kai E. Laskeriui pavyko išsikeisti valdovėmis, baltųjų ataka užgeso ir 44-jame ėjime V. Šteinicas pasidavė.

Antroji partija kurią V. Šteinicas žaidė juodaisiais, vyko kitaip. Po lėto debiuto, pasikeitus valdovėmis, susidarė aštri situacija vidurio žaidime, kuri baigėsi puikiu juodųjų karaliaus matu lentos viduryje.

Čempionas po įtemtų kovų laimėjo dar ir ketvirtąją, o penktoji pasibaigė lygiosiomis. Laimėjęs ir šeštąją E. Laskeris pagal pergales pirmavo 5 : 0.

Tuo metu V. Šteinicas susirgo ir atrodė, kad numatyta 10 dienų pertrauka jam padės pasveikti. Pradžioje atrodė, kad padėjo, nes po pertraukos sekė 3 lygiosios.

Po to, kai E. Laskeris, nesutikęs su lygiosiomis, lygioje baigmėje laimėjo 10-ąją partiją, mačas vėl buvo atidėtas.

Sekanti partija įvyko po 6-ių dienų, o 12-oji – dar po savaitės. Po to buvo nustatytas 4 dienų tarp partijų laiko tarpas.

Šitoks tvarkaraštis paveikė E. Laskerį ir jis po pergalės 11-oje partijoje pralaimėjo dvi iš eilės: 12-ąją ir 13-ąją.

Nežiūrint to, greit tapo aišku, kad tai mačo eigos nebepakeis. Per sekančias tris partijas pasaulio čempionas kaitaliojo pergales su lygiosiomis ir mačo rezultatas pagal laimėtas partijas išaugo iki 9 : 2.

Prieš 17-tąją partiją, vėl dėl V. Šteinico ligos (jis buvo paguldytas į ligoninę), susidarė 12 dienų pertrauka.

17-oji partijoje E. Laskeris, pravedęs įspūdingą matuojančią kombinaciją, nugalėjo 64-jame ėjime ir, pasiekęs 10-ąją pergalę, užbaigė mačą, įtikinamą persvara: 12½ : 4½ (+10 -2 =5) bei išlaikė pasaulio čempiono titulą.^[4]

V. Šteinicas atsakinėdamas į šachmatų mėgėjų klausimus sakė:

„Kodėl aš taip beviltiškai pralaimėjau?! Visų pirma todėl, kad E. Laskeris stipriausias žaidėjas su kuriuo man teko žaisti, gal būt net geriausias iš visų kada nors buvusių. Aš paprasčiausiai nebegaliu atsilaikyti prieš aukščiausios klasės maestro! Šachmatininkas neturi teisės sirgti, kaip ir karvedys kautynių lauke“.^[5]

E. Laskeris įvykių neforsavo ir nesistengė varžovo triuškinti. Daugumoje partijų jis žaidė ramų pozicinį žaidimą ir išvarginęs savo nejauną varžovą, „gausų derlių“ rinkdavo 5-tą – 6-tą žaidimo valandą.

Pagal rezultatą, taip pat savo charakteriu šis mačas revanšas primina E. Laskerio vėlesnius jo mačus su F. Maršalu ir D. Janovskiu – jis ir ten nesunkiai aptikdavo varžovų silpnąsias vietas ir smūgiuodavo kaip tik ten.

Po tokio triuškinamai pralaimėto mačo V. Šteinicas nepaliko šachmatų scenos ir parodė puikų rezultatą Vienos maratoniame šachmatų turnyre, užimdamas 4-ąją vietą (23½ iš 36). Po to sekė 5-oji vieta (9½ iš 15), Vokietijos šachmatininkų kongreso turnyre.^[6]

• 1896 m. pasaulio čempionato mačo Laskeris – Šteinicas partijos
• Šachmatų čempionai