1951 m. pasaulio šachmatų čempionatas – pirmas pasaulio šachmatų čempionatas pagal FIDE nustatytą čempionatų trimečio ciklo rengimo tvarką. Buvo žaidžiamas 24 partijų šachmatų mačas tarp M. Botviniko ir D. Bronšteino. Jis vyko 1951 m. kovo 15–gegužės 11 d. Maskvoje.^[1] Pretendentas turėjo surinkti daugumą taškų. Esant rezultatui 12 : 12 Michailas Botvinikas išsaugotų titulą. Mačas pasibaigė lygiosiomis 12 : 12 (+5 -5 =14). Michailas Botvinikas išlaikė pasaulio čempiono titulą.^[2]

Tai buvo pirmas pasaulio šachmatų čempionatas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.

Po Antrojo pasaulinio karo, FIDE pradėjo organizuoti pasaulio šachmatų čempionatus. Ji priėmė naują pasaulio šachmatų čempionato varžybų tvarką. Jos pagrindiniai punktai buvo: pasaulio šachmatų čempionas privalo, kartą per 3 metus 24 partijų mače ginti titulą; mačui pasibaigus lygiosiomis (12 : 12) pasaulio čempionas išsaugo savo vardą, o jei jis pralaimi turi teisę į mačą revanšą.

Pretendentas į pasaulio čempionus turi paaiškėti per atrankines varžybas. Jos susideda iš 3-jų etapų: pirma zoniniai turnyrai, po jų seka tarpzoninis turnyras, toliau – kandidatų turnyras. Kandidatų turnyro nugalėtojas tampa pretendentu žaisti mačą su pasaulio čempionu.^[3]

1946 m. liepą Vinterture vykusiame FIDE kongrese, jos prezidentas Aleksandras Ruebas pasiūlė, kad FIDE būtų padalinta pagal pasaulio geografines zonas. Zonos leistų decentralizuoti FIDE valdymą ir padėtų rengti atrankos turnyrus į pasaulio čempionatą.^[4] Vėliau tokią tvarką patvirtino 1947 m. Hagos FIDE kongresas. Iš pradžių zoniniai turnyrai turėjo vykti 8-iose zonose į kurias buvo įtrauktos visos nacionalinės šachmatų federacijos – FIDE narės.

1947 m. visų 8 zoninių turnyrų pravesti nepavyko. Įvyko tik du zon. turnyrai: Hilversiume (Nyderlandai) ir Helsinkyje. Todėl pirmajam tarpzoniniam turnyrui FIDE kvalifikacinė komisija sudarė 20 dalyvių sąrašą, į kurį įėjo JAV čempionas I. Keždenas ir Kanados čempionas D. Janovskis, nuo SSRS – I. Boleslavskis, I. Bondarevskis, D. Bronšteinas, A. Kotovas, Lilientalis (vietoj atsisakiusio dalyvauti I. Keždeno), V. Ragozinas ir S. Floras.

Numatyta atranka į tarpzoninį turnyrą buvo atlikta tik dalinai: teisę pirmajame tarpzoniniame turnyre iškovojo tik 4 šachmatininkai – E. Bekas ir O‘Keli (1-os ir 2-os FIDE zonų nugalėtojai), I Keždenas ir D. Janovskis – JAV ir Kanados čempionatų, kurie tuo pačiu buvo ir 5-os, bei 6-os zonų turnyrai, nugalėtojai.

Likusius 16 žaidėjų pakvietė FIDE kvalifikacinis komitetas. Dėl įvairių priežasčių turnyre atsisakė dalyvauti: A. Denkeris, I. Keždenas, O‘Kelli ir E. Eliskazesas. Vietoj jų pagal atsarginių sąrašą į varžybas buvo įtraukti: A. Lilientalis, G. Štolcas, E. Lundinas ir V. Pircas.

Tarpzoninis turnyras vyko Saltsjobadene 1948 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais.^[5]

Teisę dalyvauti 1950 m. Kandidatų turnyre iškovojo: 1. D. Bronšteinas – 13½ taško; 2. L. Sabo – 12½; 3. I. Boleslavskis – 12; 4. A. Kotovas – 11½; 5. A. Lilientalis – 11.

1949 m. Paryžiaus suvažiavime FIDE nutarė, kad pirmajame Kandidatų turnyre turi teisę žaisti: 4 dalyviai 1948 m. Saltsjobadeno tarpzoninio turnyro ir 5 geriausiai pasirodę šachmatininkai iš 1948 m. pasaulio šachmatų čempionato turnyro.

Personaliai buvo kviečiamas R. Fainas (JAV). Viso turėjo dalyvauti 14 žaidėjų, bet prieš turnyro pradžią dalyvių skaičius sumažėjo iki 10. M. Euvei, R. Fainui ir S. Reševskiui atsisakius, į atsilaisvinusias vietas FIDE pakvietė M. Najdorfą, G. Štalbergą, S. Florą ir I. Bondarevskį, kurie 1948 m. tarpzoniniame turnyre buvo užėmę 6–9 vietas. Deja, dėl ligos, I. Bondarevskis turnyre nedalyvavo.^[6]

Kandidatų turnyras, vyko Budapešte. 1950 m. balandžio 9–gegužės 20 d. Turnyrui pasibaigus pretendentas nepaaiškėjo. Du dalyviai I. Boleslavskis ir D. Bronšteinas, surinkę vienodai taškų ir pasidaliję 1-ąją vietą, 1950 m. liepos 31–rugpjūčio 27 d. Maskvoje žaidė mačą dėl teisės žaisti su pasaulio čempionu. Mačas baigėsi 7½ : 6½ D. Bronšteino naudai kuris ir tapo pretendentu į pasaulio čempiono titulą.

Pasiekęs savo tikslą 1948 m. pasaulio čempionate: iškovojęs pasaulio šachmatų čempiono titulą, M. Botvinikas, sekdamas E. Laskerio pavyzdžiu, sėdo prie savo daktaro disertacijos ir ilgiems trejiems metams pasitraukė nuo aktyvaus žaidimo. Pasirodė tik 1949 m., kai FIDE Kongresas Paryžiuje svarstė pasaulio šachmatų čempionato tvarką. Čia, kaip čempionas, jis aktyviai dalyvavo. Jis laikė, kad „laikas baigti su čempionų savivale“ sukūrus tikslią stipriausiojo žaidėjo išaiškinimo tvarką.^[7]

Pradžioje čempionas žaidė sunkiai: darė klaidų, patekdavo į ceitnotus ir po pirmų keturių įtemptų partijų pasibaigusių lygiosiomis pralaimėjo baltosiomis figūromis 5-ąją partiją. D. Bronšteinas 6-ojoje partijoje sužaidė 1.e4 pasiruošęs į 1….e5 žaisti karaliaus gambitą 2.f4. Bet M. Botvinikas žaidė siciliškąją gynybą. Jau po laiko kontrolės lyginėje padėtyje, vietoj to kad forsuoti paprastas lygiąsias D. Bronšteinas susimastė 45 min. Ir netyčia palietė karaliaus figūrą. Teko ja eiti ir iš karto pasiduoti. Gavęs tokią dovaną M. Botvinikas išlygino rezultatą – 3 : 3. Nors pats D. Bronšteinas teigė, kad tai jam neturėjo įtakos, bet mačo eiga pastebimai pasikeitė. 7-oje partijoje pretendentas, praleidęs pasitaikiusią galimybę perimti iniciatyvą, perėjo į pralaimėtiną pabaigą.

M. Botvinikas pradėjo pirmauti 4 : 3, o 9-ojoje ir 10-ojoje partijose savo persvarą galėjo dar padidinti. 11-oje partijoje čempionas stengėsi laimėti, bet vietoj to mačo rezultatas tapo lygus. D. Bronšteinas 1-ąją partiją laimėjo efektingai, savo nesuprantamais manevrais apsukęs galvą čempionui. Patriarchas tiesiog nežinojo, kaip prieš tokį žaidimą reiktų žaisti.

Tačiau pasinaudoti savo sėkme D. Bronšteinas nesugebėjo. Puolęs 12-ojoje partijoje į ataką, jis aiškiai perlenkė lazdą ir tai leido M. Botvinikui vėl išeiti į priekį. Be to, sekančios keturios partijos vyko čempionui turint iniciatyvą, bet dėl klaidų, jam nepavyko nei vienos iš jų laimėti. O D. Bronšteinas laimėjo 17-ąją partiją. Kaip po to pažymėjo pats M. Botvinikas, kad daugiau kaip 15 partijų, jam tada buvo sunku atlaikyti, atrodė tuoj tuoj „sugrius“. Bet jis nesugriuvo ir sugebėjo išsilaikyti. Iš pradžių 18-oji partija, kurią vėliau R. Fainas pavadino pačia fantastiškiausia iš visų sužaistų pasaulio čempionatų mačuose pradedant Laburdone, baigiant M. Taliu. Joje D. Bronšteinas paaukojo už du pėstininkus figūrą, o po to dar vieną, bet niekaip nesurado, kaip dar sustiprinti padėtį ir partija baigėsi lygiosiomis. O sekančią – 19-ąją laimėjęs M. Botvinikas vėl išėjo į priekį.

Po 20-osios pirmavusiam čempionui, kad išlaikytų titulą, pakako trijų lygiųjų. Bet čia D. Bronšteinas pradeda daryti stebuklus. Pirmą kartą žaidęs senąją indiškąją gynybą jis sugebėjo suklaidinti varžovą ir nugalėti. O po 22-osios partijos pretendentas išėjo į priekį; tai buvo jo žvaigždžių valanda, kai jis parodęs taktinį ir psichologinį sumanumą, pateikdavo savo grėsmingajam varžovui sunkiai išsprendžiamus uždavinius. D. Bronšteinas persvėrė mačą savo naudai 11½ : 10½.

Liko dvi partijos. M. Botvinikui reikėjo būtinai laimėti. ir jis parodė savo kovingą charakterį, o D. Bronšteinui lemiamu kovos momentu pritrūko psichologinio pasitikėjimo. Lygioje pabaigoje jis praktiškai galėjo pasiekti lygiąsias. M. Botvinikas vėliau prisimindamas tą momentą sakė: Aš kaip ir daugelyje kitų partijų buvau patekęs į ceitnotą, o D. Bronšteinas juodaisiais tuo metu suko galvą: gal verta laimėti pėstininką ir partiją o kartu ir mačą…“ Bet du stiprūs baltųjų rikiai pasirodė geriau už pėstininko persvarą ir atidedant partiją baltieji jau turėjo pastebimą pranašumą.

Bet M. Botvinikas užrašė ne geriausią ėjimą ir žaidžiant atidėtą partiją, čempionui pavyko laimėti partiją ir išlyginti mačo rezultatą ne be varžovo „pagalbos“. Paskutinėje 24-ojoje partijoje pretendentui nepavyko įvelti varžovo į kautynes ir ji baigėsi lygiosiomis. Mačas irgi baigėsi lygiosiomis 12 : 12 todėl M. Botvinikas išlaikė čempiono titulą.^[7]

• 1951 m. pasaulio čempionato mačo Botvinikas – Bronšteinas partijos
• Šachmatų čempionai