Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šveicarijos istorija
Šveicarijos priešistorė
Keltai
Romos imperija (Helvetija, Retija)
Burgundų karalystės
Frankų imperija (Aukšt. Burgundija)
Šventoji Romos Imperija
Senoji konfederacija
Aštuoni kantonai > Trylika kantonų
Reformacija Šveicarijoje
Ancien Régime (1648–1798)
Napoleono era (1798–1847)
Federacinė valstybė (1848–1914)
Pasaulinių karų metais
Šiuolaikinė istorija

Nuo 1848 m. Šveicarijos Konfederacija yra federacinė valstybė su santykinai autonomiškais kantonais. Kai kurie iš kantonų konfederacijos sudėtyje yra daugiau nei 700 metų. Iš dalies galima teigti, jog jie yra vieni seniausių išlikusių respublikų.

Istorijos šaltiniuose laikotarpis iki 1291 m. aprašomas apibendrinant įvykius, vykusius šiuolaikinės Šveicarijos teritorijoje, o nuo 1291 m. pagrindinis dėmesys skiriamas Konfederacijai, kurią iš pradžių sudarė tik trys kantonai (šiuo metu priklausantys centrinei Šveicarijos daliai). Ši pirminė konfederacija plėtėsi, kol 1815 metais pasiekė dabartines Šveicarijos ribas.

Šveicarijos genezė siejama dar su Julijaus Cezario laikais aprašytais Galų karais. Iki tol vykusią raidą galima spręsti tik iš archeologinių radinių.

Iš paleolito yra išlikę radiniai, rodantys, kad čia olose gyventa neandertaliečių (Wildkirchli, Wildenmannlisloch).

Ilgą laiką Šveicarija buvo padengta ledyno ir negyvenama. Tik apie 22 000 metų pr. m. e. prasidėjus atšilimui žemumos į šiaurę nuo Alpių vėl buvo apgyvendintos, šįkart Madleno kultūros medžiotojų-rinkėjų.

Neolite dabartinės Šveicarijos teritorija jau buvo santykinai tankiai apgyvendinta.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šveicarijos ankstyvoji istorija.

Apie 1500 m. pr. m. e. dabartinės Šveicarijos teritorijoje apsigyveno keltų gentys, vakarinėje dalyje įsikūrė helvetai, o rytiniuose – retai.

58 m. dėl besitęsiančio germanų spaudimo, bijodami būti izoliuoti nuo kitų keltų, helvetai nusprendė persikelti į vakarus, į Ronos slėnį, tačiau Julijus Cezaris, tuometinis Narbono Galijos prokonsulas, sumušė helvetus Bibraktos mūšyje (58 m. pr. m. e.) ir privertė grįžti atgal. Ilgainiui romėnai ėmė valdyti visą Alpių regioną, o senasis keltų elitas buvo romanizuotas. Romėnų administracinis centras buvo Aventikas (Aventicum).

259−260 m. per pasienio įtvirtinimus prasiveržę alemanai nusiaubė daug romėnų miestų ir gyvenviečių, tačiau Šveicarijoje nepasiliko. Reinas IV a. vėl tapo Romos imperijos siena ir gyvenvietės dabartinės Šveicarijos teritorijoje buvo atkurtos.

401 m. romėnų kariuomenė paliko Reino gynybą ir pasitraukė piečiau Alpių; taip romėnai faktiškai paliko ir Retijos bei Helvetijos provincijas. Didelė dalis gyventojų taip pat pasitraukė į pietus arba į Alpes. Iš rytinių Alpės sričių nebuvo tokios ryškios migracijos − jose iki šiandien kalbama lotynų kalbos dialektais – retoromanų kalba.

Pirmieji krikščionybės pėdsakai Šveicarijoje pastebimi jau III a., nors iki IV a. pradžios tai tėra tik pavieniai atvejai. Rytinėje Šveicarijos dalyje atskiros krikščionių bendruomenės buvo dar romėnų laikais (pvz., Arbone), bet dominavo pagonys alemanai.

Kai VII a. prie Bodenzė ežero (vok. Bodensee) atvyko keliaujantys airių vienuoliai, jų krikščionybės platinimo pastangos sutiko stiprų pasipriešinimą, nes vietiniai gyventojai garbino dievą Vodaną.

443 m. šalies rytuose įsikūrė burgundai. Jie buvo asimiliuoti galų-romėnų gyventojų ir čia išliko lotynų kalba, todėl iki šiol Šveicarijoje paplitusi prancūzų kalba, kuri yra viena iš oficialių konfederacijos kalbų.

VI a. pabaigoje į centrinę ir rytinę šalies dalį pamažu kėlėsi alemanai, kurie krašte greitai pradėjo vyrauti ir kalbėjo alemanų dialektais.

Burgundų dominavimas buvo trumpas: 534 m. juos nugalėjo frankai ir prijungė prie savo karalystės. Karolingų dinastijos laikotarpiu suklestėjo feodalinė sistema, vienuolynai ir vyskupystės tapo svarbiu valdžios palaikymo pagrindu.

843 m. Verdeno sutartis vakarinę dabartinės Šveicarijos dalį priskyrė Lotaringijai, o rytinę – rytinei Liudviko Vokiečio karalystei, kuri vėliau tapo Šventąja Romos imperija.

X a. Karolingų valdžia susilpnėjo: saracėnai nusiaubė Valė, o madjarai (vengrai) 917 m. sugriovė Bazelį ir 926 m. Sankt Galeną. Tik po Otono I pergalės prieš madjarus 955 m. Lechfeldo mūšyje Šveicarijos teritorijos buvo vėl įjungtos į imperiją.

XII-ame amžiuje Cėringeno kunigaikščiams buvo suteikta valdžia burgundų teritorijoms, kurios apėmė vakarinę dabartinės Šveicarijos dalį. Jie įkūrė daug miestų, įskaitant Fribūrą (1157 m.) ir Berną (1191 m.).

Valdant Hohenstaufenų dinastijai Alpių perėjos Retijoje ir Sankt Gothardo perėja įgavo didesnę reikšmę. Ypatingai Sankt Gothardo perėja tapo labai svarbiu tiesioginiu keliu per kalnus. Uri (1231 m.) ir Šviucas (Schwyz; 1240 m.) gavo Reichsfreiheit teises. Didžioji dalis Untervaldeno (Unterwalden) teritorijos priklausė vienuolynams, kurie šias teises turėjau jau anksčiau.

Po Kyburgų (Kyburg) dinastijos išmirimo XIII a. Habsburgams atiteko didžioji dalis teritorijos į pietus nuo Reino, o per sėkmingą vedybų politiką Habsburgai taip pat išsiplėtė į Lencburgerių (Lenzburger) ir Cėringenų valdas dabartiniuose Šviuco, Nidvaldeno, Galrus ir Ciūricho kantonuose.

Rudolfas I Habsburgas, kuris tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi 1273 m. atšaukė „Miško kantonams“ Uri, Šviucui ir Untervaldenui suteiktas imperijos teises ir laisves (Reichsfreiheit), ir jie praradę savo nepriklausomą statusą, buvo pradėti valdyti per vietininkus.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Senoji Šveicarijos konfederacija.

1291 m. rugpjūčio mėn. Uri, Šviuco ir Untervaldeno kantonai (vadinamieji „pirmieji kantonai“) sudarė gynybinę sutartį nukreiptą prieš Habsburgus. Pirmųjų kantonų sąjunga sutvirtinta Federacinėje Chartijoje, dokumente, kuris greičiausiai sudarytas jau po įvykusio fakto, XIV amžiuje.

1315 m. Austrijos kunigaikštis Leopoldas įsiveržė į konfederaciją, susidūrė su valstiečių armija Morgarteno mūšyje lapkričio 15 d. ir jį pralaimėjo. Po šios pergalės konfederacijos nariai atnaujino savo sąjungą pasirašydami Brunnen sutartį 1315 m. gruodžio 9 d. sudaryta vokiečių kalba ši sutartis galiojo iki pat Helvetijos Respublikos įkūrimo 1798 m.

Pergalė 1315 m. Morgarteno mūšyje faktiškai reiškė nepriklausomybės iškovojimą iš Habsburgų. Siekdama išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Habsburgų 1332 m. prie konfederacijos prisijungė Liucerna, 1351 m. Ciūrichas. Cugo miestas buvo nusiteikęs už Habsburgus, o jo apylinkės prijautė konfederacijai. Po apsiausties Cugas buvo užimtas ir 1352 m. Zugo miestas ir apylinkės priimtos į konfederaciją.

1353 m. prie konfederacijos prisijungė Berno miestas. Taip susidarė „Senoji Sąjunga“ iš aštuonių valstybių, kuri gyvavo beveik per visą XV amžių, nors Ciūrichas ir buvo išmestas iš federacijos 1440-aisiais dėl teritorinio konflikto dėl Togenburgo (Toggenburg). Habsburgai dar du kartus bandė nugalėti konfederaciją ir abu kartus jiems nepavyko: 1386 m. Habsburgai pralaimėjo Sempacho mūšį, o 1388 m. Naefelso mūšį. Šios dvi pergalės konsolidavo aštuonių kantonų sąjungą ir 1393 m. buvo pasirašyta Sempacho sutartis nustačiusi įvairias elgesio normas ir konfliktų sprendimo būdus.

Po to Šveicarijos kantonai užsitikrino tam tikrą nepriklausomybę nuo vietinių feodalų, tačiau liko Šventosios Romos imperijos sudėtyje; per XV amžių konfederacija plėtėsi užkariaudama kaimynines teritorijas ir sudarydama sąjungas su daugeliu kaimyninių teritorijų (Apenzell, Valis, Saint-Gall).

1474–1478 m. vyko šveicarų sąjungininkų karas su Burgundijos kunigaikščiu Karoliu. Po to, kai berniečiai užėmė Burgundijai priklausantį Savojos Vaud (Waadt) miestą, Burgundijos kunigaikštis suorganizavo karinį žygį. Po Grandson apsiausties 1476 kovo 2d. kunigaikščio kariuomenė buvo sumušta Grandson mūšyje ir priversta bėgti. Sąjungininkams atiteko milžiniškas grobis, nes tuo metu turtingiausias Europos kunigaikštis prabangos neatsisakė net ir kariniame žygyje. Po kelių mėnesių Karolis apsiautė Murteno miestą, kur 1476 birželio 22 d. jo samdinių kariuomenė buvo sumušta Murteno mūšyje. 1477 m. sausio 5 d. Burgundijos kunigaikštis Karolis žuvo mūšyje prie Nancy.

Po pergalių prieš Burgundijos kunigaikštį bei šveicarų samdinių sėkmės federacija įgavo daug galios ir turto.

Po šveicarų pergalės kare prieš Švabijos lygą Bazelio taika su Maksimilijonu I (1499 m.) buvo de facto įtvirtinta nepriklausomybė nuo Šventosios Romos imperijos.

1418 m. į sąjungą įstojus Zoloturnui (Solothurn) ir Fribūrui, 1501 m. Bazeliui ir Šafhauzenui (Schaffhausen) ir 1513 m. Apenceliui (Appenzell), sąjunga prasiplėtė iki trylikos kantonų.

1506 m. popiežius Julijus II pradėjo samdyti šveicarų sargybą Cohors Helvetica, kuri tebetarnauja Vatikane iki šių dienų. Federacijos plėtimasis buvo sustabdytas ir nenugalimumo reputacija, įgauta ankstesnių karų metu, paneigta tik 1515 m. šveicarams pralaimėjus Marignano mūšį su prancūzais.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Reformacija Šveicarijoje.

Šveicarija tapo antrąja šalimi Europoje, kur Reformacija buvo plačiai remiama. Ulrichas Cvinglis (Huldrych Zwingli) 1518 m. buvo išrinktas Didžiojo Minsterio bažnyčios kunigu. Cvinglio reformacija 1523 m. buvo palaikyta magistrato ir Ciūricho gyventojų, o tai stipriai paveikė Ciūricho viešąjį gyvenimą ir valstybinius reikalus. Iš Ciūricho reformacija plito į kitus penkis Šveicarijos kantonus, o kiti penki tvirtai išliko ištikimi katalikybei. Tai sukėlė karus tarp kantonų (Kappeler Kriege) 1529 m. ir 1531 m., kurių metu Cvinglis mirė mūšio lauke. Po šių karų buvo pasiektas kompromisas: Ciūrichas, Bernas, Bazelis, Šafhauzenas ir dalis Graubiundenas lieka reformuoti; pirmieji kantonai, Liucerna, Cugas, Zoloturnas ir Fribūras lieka katalikiškais. 1541 m. Jonas Kalvinas įvedė reformaciją Ženevoje.

Trisdešimtmečio karo metu Šveicarija santykinai išliko „taikos ir klestėjimo oaze“ karo draskomoje Europoje, greičiausiai dėl to, kad visos didžiosios Europos valstybės priklausė nuo šveicarų samdinių.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šveicarijos Ancien Régime.

Pagal Vestfalijos taikos sutartį (1648 m.) Šveicarija teisiškai tapo nepriklausoma nuo Šventosios Romos imperijos.

1653 m. Liucernai, Bernui, Zoloturnui (Solothurn) ir Bazeliui priklausiusių teritorijų valstiečiai sukilo dėl valiutos nuvertinimo (Bauernkrieg). Sukilėliai apsiautė Liucerną ir Berną, bet buvo pasiektas kompromisas ir smurto protrūkis sustabdytas. Socialinė ir konfesinė įtampa išliko ir dar prasiveržė Villmergen’o mūšiuose 1656 m. ir 1712 m.

Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789 m. Prancūzija susigrąžino anksčiau šveicarų užkariautą Miulhauzeną (Mülhausen). Šveicarijoje augo nepasitenkinimas (oligarchija ir išnaudojimas; pavaldumo būsena(Untertanenausfstand); Voltero, Ruso mintys apie valstybinę pilietinę visuomenę; Didžioji Prancūzijos Revoliucija; Napoleono atėjimas į valdžią (Šveicarijos užėmimas). Visa tai vedė į „helvetinę revoliuciją“.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šveicarija Napoleono eroje.

Per Prancūzijos revoliucijos karus revoliucinierių armijos pasuko į rytus apeidamos Šveicariją kovose su Austrija. 1798 m. Šveicarija buvo visiškai užimta prancūzų ir paskelbta centralizuota Helvetijos respublika.

Po penkerių metų, 1803 m., Napoleonas Bonapartas iš dalies atstatė kantonų suverenitetą, o buvusios priklausomos Aargau, Turgau (Thurgau), Grisons, St. Gallen, Vaud ir Ticino teritorijos tapo kantonais su lygiomis teisėmis (devyniolikos kantonų konfederacija).

1815 m. Vienos kongresas visiškai atstatė Šveicarijos nepriklausomybę ir Europos didžiosios valstybės sutiko pripažinti Šveicarijos neutralumą neapibrėžtam laikui. Nauja konstitucija, „Sąjunginė sutartis“ (Bundesvertrag) padidino kantonų savarankiškumą. Tuo metu Šveicarijos teritorija padidėjo paskutinį kartą, įtraukiant Valė (Valais, Wallis), Noišatelio (Neuchatel, Neuenburg) ir Ženevos kantonus (22 kantonų konfederacija).

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šveicarija kaip federacinė valstybė.

1847 m. prasidėjo pilietinis karas tarp katalikiškų ir protestantiškų kantonų (Sonderbundskrieg). Tiesioginė karo priežastis buvo katalikiškų kantonų „speciali sutartis“ (Sonderbund). Karas truko mažiau nei mėnesį ir pareikalavo mažiau nei 100 žmonių gyvybių. Neskaitant smulkių maištų, tai buvo paskutinis ginkluotas konfliktas Šveicarijos teritorijoje.

Po pilietinio karo Šveicarija 1848 m. priėmė federacijos konstituciją, gerokai ją papildė 1874 m. ir nustatė federacijos atsakomybę už gynybą, prekybą ir teisinius klausimus, visus kitus klausimus paliekant kantonų vyriausybių kompetencijai.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šveicarija per pasaulinius karus.

Tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinį karą Šveicarija sugebėjo išlaikyti neutralumą. Dėl savo neutralumo Šveicarija buvo svarbi kariaujančioms šalims kaip diplomatijos, šnipinėjimo, prekybos atsparos taškas ir saugi teritorija pabėgėliams. 1917 m. Dada judėjimas Ciūriche faktiškai buvo kultūrinė reakcija į karą, inicijuota pabėgėlių. Ciūriche taip pat gyveno ir Leninas, iš kur jis tiesiogiai išvyko į Petrogradą pradėti revoliucijos.

1920 m. Šveicarija prisijungė prie Tautų Sąjungos.

Nacistinė Vokietija buvo sudariusi planus okupuoti Šveicariją, pvz., „Operation Tannenbaum“, bet invazija taip ir nebuvo įvykdyta. Per Šveicariją Vokietija vykdė didelę dalį savo operacijų auksu, dėl ko Šveicarija po karo buvo kaltinama neutraliteto pažeidimu ir prisidėjimu prie karo pratęsimo. Dėl šių priežasčių 1952 m. Šveicarija mokėjo reparacijas sąjungininkams, o 1999 m. Šveicarijos bankai sumokėjo papildomas reparacijas į Holokausto fondą.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šveicarijos moderni istorija.

Po karo Šveicarijos vadovybė svarstė savo atominio ginklo kūrimo idėją. Tokias galimybes suteikė garsūs branduolinės fizikos specialistai Federaciniame Technologijos institute, pvz., Paul Scherrer, o 1958 m. gyventojai aiškiai pasisakė už atominės bombos kūrimą. Nepaisant to Šveicarija 1968 m. pasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį ir atominės bombos niekada nekūrė.

Nuo 1959 m. Federacinė Taryba, skiriama parlamento, buvo sudaroma iš keturių pagrindinių partijų narių, protestantų Laisvųjų deokratų, katalikų Krikščionių demokratų, kairiųjų Socialdemokratų partijos ir dešiniųjų Liaudies partijos. Opozijos įtraukimas į sprendimų priėmimą mokslininkų buvo įvardinamas kaip konsociacinė demokratija (Konkordanzdemokratie).

1963 m. Šveicarija įstojo į Europos Tarybą. Moterims rinkimų teisė buvo suteikta tik 1971 m. 1979 m. dalis Berno kantono atsiskyrė, sudarydami naują Juros kantoną.

2002 m. po referendumo Šveicarija buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.

Šveicarija nėra Europos Sąjungos narė, bet (kartu su Lichtenšteinu) nuo 1995 m., kai į Europos Sąjungą įstojo Austrija, yra iš visų pusių supama Europos Sąjungos teritorijos. Todėl priklauso Europos Ekonominei Erdvei (kaip ir Norvegija, nepriklausanti ES).

2005 m. Šveicarijos gyventojai pasisakė už ES darbuotojų laisvės judėjimo taikymą naujųjų ES valstybių (LT, SL, LV, EE, PL ir kt.) piliečiams.

Vikiteka: Šveicarijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Šveicarijos istorija: Pirminiai šaltiniai (angl.)
• Istorinis Šveicarijos Leksikonas (trimis kalbomis)
• Šveicarijos diplomatiniai dokumentai (DDS) (vok.)
• Swissworld.org, Skyrius „Istorija“ (vok.)
• SRG SSR Laiko juosta, Multimedinė Šveicarijos Kronika Archyvuota kopija 2010-04-25 iš Wayback Machine projekto.(it.)(vok.)(pranc.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.