Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos su vienuolynu kompleksas pradėtas statyti 1228 m., netrukus po Šv. Pranciškaus kanonizacijos. Bazilikos kertinį akmenį pašventino popiežius Grigalius IX. Bažnyčiai statyti Asyžiuje dovanota žemė kalno šlaite buvo žinoma kaip „Velnių kalnas“ (Collo d’Inferno), nes čia buvo vykdomos nuteistųjų mirties bausmės. Vėliau ši žemė tapo „Angelų kalnu“. Žemutinė bazilika buvo pastatyta 1230 m. Į pranciškonų ordino įkūrėjo šventovę buvo perkelti Šv. Pranciškaus palaikai, iki tol laikinai saugoti Šv. Jurgio bažnyčioje (dab. Šv. Klaros bazilika).
Aukštutinė bazilika buvo statoma nuo 1239 iki 1253 m. Abi bažnyčias 1253 m. pašventino popiežius Inocentas IV. 1288 m. popiežius Mikalojus IV, kuris iki tol buvo pranciškonų ordino galva, suteikė bazilikai popiežiškosios bažnyčios statusą.
Garsiojo freskų ciklo bazilikoje sukūrimas užtruko daugiau kaip pusantro amžiaus. Ją puošė geriausi laikmečio meistrai – nuo Čimabujės iki Džoto. Dailininkai pradėjo nuo sienų tapybos Žemutinėje bazilikoje (Čimabujė), kad po to pereiti prie sienų puošybos Aukštutinėje (Čimabujė, Džotas). Užbaigę darbus Aukštutinėje bazilikoje, meistrai sugrįžo į Žemutinę ir čia pastatytas naujas koplyčias (Džotas, Simonė Martinis, Pjetras Lorencetis).
1997 m. rugsėjo 26 d., per 816-ąsias Šv. Pranciškaus metines, įvyko du žemės drebėjimai, kurių metu smarkiai nukentėjo bazilika (sugriuvo skliautas su freskomis). Po statinio nuolaužomis žuvo du pranciškonų vienuoliai ir du ekspertai, užėję į pastatą įvertinti pirmojo drebėjimo nuostolių, nes tuo metu pastatą vėl supurtė drebėjimas.[2] Bažnyčia buvo uždaryta dvejus metus remontui. Ekspertų vertinimu, apie 20 proc. freskų buvo prarasta negrįžtamai. Šiuolaikinių technologijų pagalba, per specialius akinius, galima pamatyti buvusią skliautų puošybą.
Architektūra
Bazilika pastatyta kalvos šlaite, yra dviaukštė. Viršutinį aukštą priimta vadinti Aukštutine bazilika, kuri yra matomoji statinio dalis, iškilusi ant kalvos. Žemutinė – įsiterpusi tarp vienuolyno komplekso pastatų, o jos vienintelis matomas elementas yra pietinis portalas, atgręžtas į Šv. Pranciškaus žemutinę aikštę, kuri grįsta akmenimis. Į Aukštutinę baziliką patenkama rytų pusėje, iš Šv. Pranciškaus aukštutinės aikštės, kuri apželdinta veja.
Abu aukštai yra vienanavėsbazilikos su transeptu. Žemutinės bazilikos planas sudėtingas, su koplyčiomis ir kriptomis. Iš čia nusileidžiama dar žemiau – į kriptą, kurioje palaidotas Šv. Pranciškus. Ties pietiniu fasadu pastatyta 60 m aukščio varpinė. Statinį įrėminantys kontraforsai ir arkbutanai matomi nuo šiaurinio fasado, o nuo Žemutinės aikštės pusės susilieja su varpine ir pagalbiniais pastatais. Bazilikos išorę charakterizuoja romanikos ir prancūzų gotikos stilių sintezė, atspindinti daugelį italų gotikai būdingų bruožų.[3]
↑Croci, Giorgio (2001). „Restoring the Basilica of St. Francis of Assisi“(PDF). Cultural Ressource Management. Washington: National Park Service - US Department of the Interior. 24 (8): 26–29. Suarchyvuotas originalas(PDF) 2009-01-09. Nuoroda tikrinta 2009-05-17.
↑Belluci, Gualtiero (2001). Assisi, Heart of the World. Assisi: Edizione Porziuncola. p. 82.
