vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) bei prisidėjęs prie Šv. Klaros Neturtėlių seserų ordino įkūrimo.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181–1226) gyvenimo chronologija:
Tarp 1181 m. gruodžio mėn. ir 1182 m. rugsėjo mėn. Asyžiuje, turtingo pirklio šeimoje, Joanna Pica De Bourlemont pagimdė sūnų ir pakrištijo jį vardu Giovanni (liet.Jonas). Tėvas Pietro di Bernardo di Moricone tuo metu buvo Prancūzijoje, verslo reikalais, o grįžęs davė dar vieną vardą - Pranciškus (it.Francesco).
1202 m. vyksta karas tarp Asyžiaus ir Perudžos miestų. Asyžiečiams pralaimėjus, Pranciškus metus praleidžia įkalintas Perudžoje. Tėvas jį sergantį išperka iš nelaisvės.
1204–1205 m. ilgai trunkanti liga. Prasideda ryškios permainos jo gyvenime.
1205 m. Šv. Damijono bažnytėlėje išvysta regėjimą, kurio metu Kristus pakviečia jį eiti ir atstatyti Bažnyčią. Konfliktas su tėvu dėl vargšams išdalinto turto.
1206 m. Asyžiaus vyskupo teisme bylinėdamasis su tėvu atsisako teisių į turto paveldėjimą. Apsivelka atsiskyrėlio abitą, imasi atstatyti Šv. Damijano bažnytėlę. Atstato San Pietro ir Porciunkulės bažnytėles.
1208 m. per šventąsias Mišias išgirdęs Evangeliją pagal Matą (10,9-10) suvokia, kad jo tikrasis pašaukimas yra Evangelijos skelbimas visai kūrinijai. Prie Pranciškaus prisideda pirmieji bendražygiai. Tų pačių metų pavasarį jie po du leidžiasi į pirmąją apaštalinę misiją.
1209 m. pradžioje bendruomenėje jau dvylika brolių. Pranciškus parašo trumpą regulą ir iškeliauja į Romą, kur gauna popiežiaus Inocento III palaiminimą jų bendruomenės gyvenimo būdui bei leidimą pamokslauti. Manoma, kad tais pačiais metais įkuriamas trečiasis pranciškoniškas ordinas-pranciškonai pasauliečiai.
1212 m. padedant Šv. Pranciškui, Porciunkulėje Šv. Klara pradeda Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Šie metai laikomi Pranciškaus įkurto II – ojo ordino, kuriam prigijo Šv. Klaros neturtėlių seserų ordino vardas, atsiradimo data.
1213 m. grafas Orlandas Pranciškui padovanoja La Vernos kalną atsiskyrėlio būstui.
1215 m. įvyksta visuotinis Laterano IV susirinkimas, kuriame nubrėžiamos svarbios gairės to meto Bažnyčios atnaujinimui. Manoma, kad ir Pranciškus galėjo jame dalyvauti.
1216 m. Perudžoje iš popiežiaus Honorijaus III Pranciškus gauna leidimą Porciunkulės atlaidams.
1217 m. įvyksta didžioji Sekminių palapinių kapitula, kurios metu dalyvavo jau apie 5 000 brolių. Pirmosios misijos anapus Alpių.
1219 m. į Maroką išvyksta būsimieji pranciškonai kankiniai. Kryžiaus žygio metu Pranciškus keliauja į Akrę ir Damietą, kur susitinka Egipto sultoną Melek el Kamel.
1220 m. dėl kilusių vidinių įtampų bendruomenėje Šv. Pranciškus atsisako vadovavimo ordinui. Jį pakeičia Pietro Katani, o nuo 1221 m. − brolis Elijas.
1223 m. parašo galutinę ordino regulos redakciją, kurią savo bule „Solet annnuere“ patvirtina popiežius Honorijus III.
1224 m. ant La Vernos kalno gauna stigmas − Kristaus kančios žaizdas savo kūne.
1226 m. spalio 3 d. vakare (po saulės laidos pagal viduramžių liturginį kalendorių jau buvo 4 d.) miršta Porciunkulėje.
1228 m. popiežius Grigalius IX Asyžiuje savo bule „Mira circa nos“ Pranciškų paskelbia šventuoju.
Vienuolių ordinai
Šv. Pranciškaus dvasingumu paremti įsteigti trys pranciškoniškosios šeimos ordinai:
I: Mažesniųjų brolių ordinas (OFM), Mažesniųjų brolių konventualų ordinas (OFM Conv) ir Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas (OFM Cap)
