PROFILPELAJAR.COM


Šiaurės Makedonijos istorija
Pajonija
Bizantijos imperija
Slavai berezitai
Pirmoji Bulgarijos imperija
Bizantija (Bulgarijos tema)
Lotynų imperija > Epyro despotija
Antroji Bulgarijos imperija
Serbijos imperija:
Prilepo karalystė, Velbuždo desp.
Osmanų imperija (Rumelijos ejaletas)
Bulgarijos egzarchatas
Serbijos karalystė (Pietinė Serbija)
Jugoslavijos karalystė (Vardaras)
Albanija, Bulgarija
Jugoslavija (Makedonija)
Šiaurės Makedonija

Makedonijos regionas, esantis Balkanų pusiasalyje, geografiškai nėra tiksliai apibrėžtas. Nuo XIV a. vid. iki XX a. pradžios į tris provincijas padalintas regionas buvo Osmanų imperijos dalimi. Svarbiausias prekybos miestas buvo Salonikai, kurie nuo Bizantijos laikų buvo daugiakultūris miestas, kuriame kartu gyveno graikų ortodoksų, musulmonų ir judėjų bendruomenės. Šiame straipsnyje aprašyta Makedonijos istorija, daugiausia dėmesio kreipiant į Makedonijos regiono dalį, kurioje vėliau susiformavo Šiaurės Makedonijos.

1878 m. Makedonija trumpam išsilaisvino iš osmanų priespaudos ir tapo Bulgarijos dalimi. 1903 m. sukurta „dešimties dienų“ valstybė. 1912 m. regioną užėmė Serbija, 1929 m. respublika įėjo į Jugoslavijos karalystės sudėtį, Antrojo pasaulinio karo metu buvo okupuota Bulgarijos ir Albanijos, 1946 m. gavo respublikos statusą Jugoslavijos federacijoje, 1991 m. referendumu pasiskelbė nepriklausoma respublika. Iki pat šiol Makedonija konfliktuoja su Graikija dėl šalies pavadinimo.

Antika

Antikoje didžioji dabartinės Makedonijos Respublikos teritorijos dalis priklausė Peonijos karalystei, kurioje gyveno trakų kilmės peonų tauta^[1], taip pat dalis Makedonijos priklausė Ilyrijai^[2]^[3] ir Dardanijai^[4], kuriose gyveno įvairios ilyrų tautos, bei Linkestijai ir Pelagonijai, kuriose gyveno nepriklausomos senovės makedonų tautos.

Viduramžiai

Pietų slavų gentys į dabartinės Makedonijos teritoriją atsikėlė VI a. Bizantijos graikai slavų gyvenvietes vadino „Sklavines“. Sklavinai dalyvavo keliuose sukilimuose prieš Bizantijos imperiją – vieni arba padedami bulgarų ar avarų. Apie 680 m. bulgarų grupė, vadovaujama chano Kubero (kuris priklausė tam pačiam klanui kaip ir Dunojaus bulgarų chanas Asparuchas), apsistojo Pelagonijos lygumoje ir suorganizavo keletą kampanijų į Salonikų regioną.

VII a. pab. Justinianas II surengė didelius karinius žygius prieš sklavinus, paėmė į nelaisvę per 110 000 slavų ir išsiuntė juos į Kapadokiją.

Pirmojoje Bulgarijos imperijoje

Pagrindinis straipsnis – Pirmoji Bulgarijos imperija.

Po 836/837 m. Bizantijos rašytiniuose šaltiniuose nebeminimi sklavinai, nes Makedonijos slavai asimiliavosi Pirmoje Bulgarijos imperijoje. Šventieji Kirilas ir Metodijus, Bizantijos graikai, gimę Salonikuose, sukūrė pirmąją slavišką abėcėlę ir senąją bažnytinę slavų kalbą.

X a. pab. didžioji dabartinės Makedonijos dalis tapo politiniu ir kultūriniu Pirmosios Bulgarijos imperijos centru, valdomu caro Samuilo, o Bizantijos imperatorius Bazilijus II užkariavo rytinę imperijos dalį su sostine Preslavu. 972 m. Ohride įsikūrė nauja sostinė, tapusi Bulgarijos patriarchato sostu. Po kelių beveik nenutrūkstamos kovos dešimtmečių Bulgariją užėmė Bizantija. 1018 m. visa Makedonija tapo Bizantijos dalimi kaip Bulgarijos teritorija.

XIII–XIV a.

Pagrindiniai straipsniai:Antroji Bulgarijos imperija, Serbijos imperija

XIII ir XIV a. Bizantijos valdymas keitėsi su bulgarų ir serbų vadovavimu. Pvz., Konstantinas Asenas, buvęs bajoras iš Skopjės, valdė kaip Bulgarijos caras nuo 1257 iki 1277 m. Vėliau Skopjė tapo Serbijos imperijos, valdomos Stefano Dušano, sostine.

Mrniavčevičių ir Dragašų dinastijos

Po Serbijos imperijos žlugimo rajonas tapo nepriklausomų vietinių Serbijos vadovų (Mrniavčevičių ir Dragašų dinastijų) domenu. Mrniavčevičių dinastijos valdoms priklausė dab. Makedonijos vakarinės dalys, o Dragašų dinastijai – rytinės. Mrniavčevičių dinastijos sostinė buvo Prilepas. Žinomi tik du Mrniavčevičių giminės valdovai – karalius Vukašinas Mrniavčevičius ir jo sūnus, karalius Marko. Karalius Marko tapo Osmanų imperijos vasalu, vėliau žuvo Rovine mūšyje.

Makedonijos klausimas XIX–XX a

Po Konstantinopolio žlugimo 1453 m. ir Bizantijos imperijos sunaikinimo sultonas Mehmedas II 1454 m. patvirtino Konstantinopolio patriarchą visų Osmanų imperijos stačiatikių krikščionių vadovu. Po tolimesnių Osmanų užkariavimų patriarchas tapo ir serbų bei bulgarų stačiatikių bažnyčių vadovu, kurios turėjo atsisakyti autokefalijos ir arkivyskupijų. Šių negraikų bažnyčių kleras buvo skiriamas Konstantinopolio patriarcho, o patriarchatas buvo atsakingas už specialaus stačiatikiams valdiniams skirto mokesčio surinkimą. Ši stačiatikių ir Osmanų koegzistencija užtikrino fizinį ir kultūrinį stačiatikybės išlikimą Osmanų imperijoje. Graikų ir armėnų kilmės kleras iš sultono gavo privilegijuotą padėtį Serbijos, Bulgarijos ir Rumunijos klero atžvilgiu. Taip susidarė stipri įtampa stačiatikių bažnyčios viduje. Osmanų karinę ir politinę priespaudą kenčiančios Balkanų slavų tautos papildomai patyrė ir priespaudą iš krikščionių graikų pusės. 1767 m. sultonas panaikino Ohrido arkivyskupiją, o tai dar sustiprino graikų bažnyčios įtaką slavams.

1870 m. sultono ediktu sukurtas Bulgarijos egzarchatas. Pirmas Bulgarijos egzarchas Antimas I tapo tautos lyderiu Makedonijoje, Trakijoje ir Mezijoje (Šiaurės Bulgarija).

Serbijos sudėtyje (1912–1944)

Pirmojo Balkanų karo metu 1912 m. regioną užėmė Serbija ir aneksavo karinėmis sutartimis. Ji neturėjo jokios administracinės autonomijos ir buvo vadinama Južna Srbija ('Pietų Serbija') arba Stara Srbija ('Senoji Serbija').

Po pirmojo pasaulinio karo Serbijos karalystė prisijungė prie naujos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės. 1929 m. karalystė pervadinta į Jugoslavijos karalystę ir padalinta į provincijas – banovinas. Vardaro banovinos sostine tapo Skopjė ir jos žemės sudarė tai, kas šiandien yra Makedonijos respublika.

Per antrąjį pasaulinį karą Vardaro banovina, okupuota 1941–1944 italų valdomos Albanijos, kuri aneksavo albanų gyvenamus regionus, ir provokiškos Bulgarijos, okupavusios likusias dalis. Okupavusios valstybės persekiojo provincijos gyventojus, kurie priešinosi joms. Tai privertė kai kuriuos stoti į komunistų pasipriešinimo Josipas Broz Tito judėjimą. Tačiau Bulgarijos armija buvo dalinai sudaryta iš vietinių gyventojų, kurie sudarė apie 40 proc. karių kiekviename batalione.

Socialistinės Jugoslavijos sudėtyje

Po antro pasaulinio karo, Jugoslavija atsikūrė kaip federacija, valdoma Tito Jugoslavijos komunistų partijos. Kai buvusi Vardaro provincija buvo įkurta 1944 m., didžioji dalis teritorijos paversta atskira respublika, o šiaurinės provincijos dalys liko Serbijoje. 1946 m. nauja respublika gavo federalinį statusą kaip autonominė Makedonijos liaudies respublika. 1963 m. Jugoslavijos konstitucijoje ji pervadinta, kad susilygiuotų su kitomis Jugoslavijos respublikomis – Socialistinė Makedonijos respublika.

Graikija buvo susirūpinusi dėl Jugoslavijos vyriausybės iniciatyvos, nes turėjo teritorinių reikalavimų ateityje į šiaurės Graikijos provinciją, kuri formavo istorinės Makedonijos pagrindus ir oficialiai taip pat vadinta Makedonija. Jugoslavų valdžia irgi skatino makedonų tautinį tapatumą ir makedonų kalbos vystymąsi. 1944 m. Makedonijos kalba sudaryta iš slavų dialekto, vartoto aplink Velesą. Vėliau tai papiktino ir Graikiją, ir Bulgariją, dėl naujų valstybių teritorinių pretenzijų į graikų ir bulgarų Makedonijos regiono dalis, gautas po Balkanų karo.

Graikų pilietinio karo metu (1944–1949 m.), dauguma makedoniečių (nepaisant tautybės) dalyvavo ELAS judėjime suorganizuotame Graikijos komunistų partijos. ELAS ir Jugoslavija gerai sutarė iki 1949 m., kai ėmė nesutarti dėl Tito lojalumo trūkumo Stalinui. Karui pasibaigus, ELAS kariams, pabėgusiems į pietų Jugoslaviją ir Bulgariją, neleista sugrįžti; leista tik tiems, kurie laikė save graikais, o laikiusiems save bulgarais ar makedoniečiais uždrausta. Šie įvykiai prisidėjo ir prie jugoslavų ir graikų santykių pablogėjimo Makedonijoje.

Nepriklausomybė

1991 m. rugsėjo 8 d., Socialistinė Makedonijos respublika sušaukė referendumą dėl nepriklausomybės nuo Jugoslavijos, pasivadinant Makedonijos respublika. Referendumo klausimas suformuluotas taip: „Ar Jūs remiate nepriklausomą Makedoniją su galimybe ateityje priklausyti suverenių Jugoslavijos šalių sąjungai?“. Bulgarija pirmoji pripažino valstybę nauju konstituciniu pavadinimu. Tačiau atidėtas tarptautinis pripažinimas dėl Graikijos pasipriešinimo pavartotam graikiškam pavadinimui ir nacionaliniams simboliams, kartu prieštaringoms nuostatoms Respublikos konstitucijoje. Kompromisas pasiektas, kai Jungtinės Tautos 1993 m. pripažino valstybę pavadinimu „Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija“.

Graikija vis dar buvo nepatenkinta ir paskelbė ekonominę blokadą 1994 m. vasario mėn. 1995 m. rugsėjo mėn. sankcijos nutrauktos, kai Makedonija pakeitė vėliavą ir konstitucijos straipsnius, teikiančius Makedonijai teisę kištis į kitų valstybių reikalus. Graikijos ir Makedonijos santykiai stabilizavosi, bet valstybės pavadinimas vis dar kelia nesutarimų.

Jungtinėms Tautoms pripažinus laikinąjį pavadinimą „Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija“, kitos tarptautinės organizacijos priėmė tą patį nutarimą. Daugiau negu pusė JT narių pripažino valstybę kaip Makedonijos respubliką, tarp jų JAV, o kitos vartoja laikiną terminą „Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija“ arba nepalaiko diplomatinių santykių su Makedonija.

1999 m. Kosovo karo metu į Makedoniją atsikėlė iki 340 000 albanų iš Kosovo, sutrikdydami šalies gyvenimą ir padidindami albanų mažumą. Makedonijoje atsirado pabėgėlių stovyklos. Tuo tarpu Atėnai leido graikų Makedoniją naudoti kaip koridorių NATO pajėgoms, pulsiančioms Serbiją. Salonikai tapo vienu svarbiausių humanitarinės pagalbos centrų. Pati respublika į konfliktą neįsivėlė.

Po Slobodano Miloševičiaus nušalinimo daugumai pabėgėlių leista grįžti namo, prižiūrint JTO. Tačiau karas pablogino Makedonijos albanų ir etninių makedonų santykius. Vienas teigiamų aspektų, jog Atėnai ir Ankara sudarė „neįsitraukimo“ frontą. Graikijoje smarkiai priešintasi NATO ir JAV reakcijai, bet neremiantys karo prarado paramą.

Makedonijos konfliktas

Pagrindinis straipsnis – Makedonijos konfliktas.

2001 m. pavasarį etniniai albanų sukilėliai, pasivadinę Nacionaline Išsivadavimo Armija (NIA), kai kurie iš jų buvę Kosovo Išsivadavimo Armijos nariai, pradėjo sukilimus vakarų Makedonijoje. Jie reikalavo perrašyti konstituciją ir įtraukti konkrečius etninių albanų reikalavimus, pvz.: kalbos teises. Partizanus rėmė albanai NATO valdytame Kosove ir etniniai albanų partizanai demilitarizuotoje zonoje tarp Kosovo ir likusios Serbijos. Sukilimas vyko prie Tetovo, penkto pagal dydį miesto Makedonijoje.

Po griežtų NATO sankcijų albanų partizanams Kosove, ES atstovai birželio mėn. galėjo derėtis dėl paliaubų. Vyriausybė suteikė etniniams albanams daugiau teisių, o partizanai savanoriškai perleido tvarkos priežiūrą NATO. Šis susitarimas pavyko ir 2001 m. rugpjūčio mėn. 3 500 NATO kariai įvykdė operaciją „Esminis rezultatas“, kad atgautų pozicijas. Operacijai pasibaigus, rugsėjo mėn., oficialiai NIA išsiformavo. Nuo to laiko etniniai santykiai pagerėjo, nors kartais užfiksuojami nedideli pažeidimai prieš policiją.

2004 m. vasario 26 d., prezidentas Boris Trajkovski žuvo lėktuvo katastrofoje, Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje. Oficialaus tyrimo rezultatai skelbė, kad lėktuvas sugedo dėl komandos klaidų, padarytų per nusileidimą Mostaro aerouoste.

2004 m. kovo mėn. Makedonijos respublika išsiuntė pareiškimą narystei ES. 2005 m. gruodžio 17 d. ES prezidiumas įvardijo Makedoniją kaip kandidatę prisijungti.

Nesutarimai dėl pavadinimo

Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – nesutarimai baigėsi
Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.

2005 m. rugpjūčio mėn. Lenkija 112-ta iš 191 JTO narių pripažino Makedonijos respubliką šiuo konstituciniu pavadinimu. Nuolatinis susitarimas tarp Graikijos ir Makedonijos dar nepasiektas. Paskutinis publikuotas pasiūlymas buvo „Makedonijos-Skopjė Respublika“, bet Makedonijos respublika jį atmetė. JTO tarpininkas Matthew Nimetz pasiūlė kitą formą po kelių mėnesių – kad terminą „Makedonijos respublika“ vartotų tos šalys, kurios pripažino tokį pavadinimą, Graikija naudotų pavadinimą „Makedonijos-Skopjė respublika“, tuo tarpu tarptautinės institucijos vartotų „Makedonijos respublikos“ terminą. Tačiau Graikija atmetė šį pasiūlymą.