Pasakojama, kad Šankaros tėvai Šivagurus ir Šivataraka ilgą laiką nesusilaukę palikuonio. Vis dėlto po maldų Vrišabhačalešvaros šventykloje seno žmogaus pavidalu pasirodęs dievas Šiva ir pasiūlęs rinktis tarp šimto laimingų sūnų ir vienintelio, tapsiančio didžiu išminčiumi, bet pasmerkto neilgai truksiančiam ir varginančiam gyvenimui. Šivagurus pasirinkęs pastarąjį variantą. Tą pačią naktį Šiva pasirodęs sapne Šivatarakai, jodamas Nandi jaučiu, ir jai pasakęs, kad jos sūnus būsiąs didis išminčius. Atsibudusi pora išgirdo, kaip Šiva pasakęs, jog gimsiąs kaip jų sūnus.
Šankaros tėvas Šivagurus gyvenęs trumpai ir miręs, kai sūnui tebuvę penkeri metai. Būdamas aštuonerių Šankara pradėjęs mokytis menų ir vedų mokslų. Jis pajutęs potraukį į asketizmą ir aštuonerių metų amžiaus tapęs klajojančiu vienuoliu. Šankara sutikęs guru Govindą, kurio mokiniu, kaip teigiama, ir tapęs. Tuo metu Šankara parengęs advaitos pagrindus, parašęs kelis himnus Šivai, keletą filosofinių traktatų bei Brihadaranjaka upanišados komentarus.
Būdamas penkiolikos Šankara pasiekė Kaši, kur pradėjo skleisti advaitos mokymą bei rašyti komentarus. Šankara skleidė savo mokymą keliaudamas po Indiją.
Esama mažiausiai trijų Šankaros pasitraukimo iš šio pasaulio versijų. Laikoma, kad jo išnykimo vieta esanti netoli Kedarnatho šventyklos. Pagal kitą versiją, Šankara susijungė su deive Kamakše (Kančipuramo mieste). Pasak trečios versijos, užkopė į Kailašo kalną ir ten išnyko.[3]
Mokymas
Šankaros teigimu, vienintelė visa apimanti realybė, tikroji būtis yra brahmanas. Jis esąs objektyvus pradmuo, tapatus „aš“ (sielai, atmanui, subjektyviajam pradmeniui). Pasaulio įvairovė, su ja susijęs judėjimas bei kitimas – iliuzija, kuri atsiranda dėl brahmano nepažinimo.
Šankaros doktrina turėjo didelės įtakos hinduizmo raidai, prisidėjo prie budizmo sunykimo Indijoje.[4]
