Ramanudža (skr. रामानुज = IAST: Rāmānuja-, 1017–1137 m., kitais duomenimis, 1077–1157 m.) – Indijos teologas, filosofas, egzegetas, vienas iš 3 didžiųjų vedantos mokyklos didžiųjų mokytojų (ačarja). Jis laikomas pagrindęs vedantos teistinės krypties višišta advaitos mokymą bei išplėtojęs šrivaišnavizmo tradiciją. Pasekėjų laikomas gyvatės Šešos įsikūnijimu.

Ramanudža gimė brahmanų šeimoje Tamilnade. Pradėjo studijuoti Kančipurame pas žymų advaita vedantos mokytoją Jadavą Prakašą, bet su juo susiginčijo dėl nedvejybės doktrinos. Po to Ramanudža persikėlė į Šri Rangamą, kur priėmė vienuolystės įžadus (sanjasą) ir perėmė alvarų pasaulėžiūros bruožų. Ramanudža išplėtojo bei susistemino savo pirmtakų Nathamunio (900–950 m.) ir Jamunačarjos (918–1038 m.) idėjas. Ramanudža daug keliavo po Pietų ir Šiaurės Indiją, siekdamas išvengti Čolos karaliaus šaivo persekiojimo buvo pabėgęs į Karnataką, čia iš džainizmo į vaišnavizmą atvertė Hoisalų karalių. Po 12 m. grįžo į Šri Rangamą, reformavo šrivaišnavų šventyklinę dievogarbą ir iki mirties vadovavo jų bendruomenei.

Visa Ramanudžos gyvenimo istorija žinoma iš įvairaus laikmečio hagiografijų, kuriose persipina tikri ir mitiniai-simboliniai įvykiai.

Pasak Ramanudžos, gyvastis (džyva) ir medžiaginis pasaulis yra tikrovė, o ne apžavai (kaip mano advaitininkai). Jų buvimas ir raiška priklauso nuo Brahmano – jie yra jo buvimo būdai (prakaros), priklausiniai (šešos) ir pavaldžios apraiškos (nijamos). Remiantis šia samprata (šaryrašaryribhava), pasaulis ir asmeninės sielos sudaro Viešpaties kūną (šaryra) ir yra vadinami pažyminiais (višešana), o Viešpats yra įsikūnijusysis (šaryri) ar pažymimasis (višešja). Jų santykis toks, kaip kibirkšties ir liepsnos ar bangos ir jūros. Ramanudžos mokyme pripažįstami 3 tikrovės būviai: nesąmoninga medžiaga (ačit), sąmoningos ribotos būtybės (čit) ir viešpats (Yšvara), kuris yra Aukščiausiasis Asmuo, pasižymintis nesuskaičiuojamomis palaimingomis savybėmis (kaljana guna), ir dviejų dievybių (Višnaus, ar Narajanos, ir jo sutuoktinės Šri, arba Lakšmės) vienovė.

Viešpats, anot Ramanudžos mokymo, reiškiasi pasaulyje įsikūnijimais (avatara) bei atvaizdais (arčana, mūrti) ir yra malonės (anugraha) šaltinis. Mokša pasiekiama Viešpaties garbinimu ir atsidavimu (bhakte, prapate). Tiek Viešpaties malonės dėka būtybė gali sutraukyti karminius ryšius. Ramanudža teigė, kad pasiekęs mokšą ne panyra beasmeniame Brahmane, o per amžius tarnauja Višnui Vaikunthoje.

Ramanudža išskyrė svarbiausius veiksnius, leidžiančius pasiekti reikalingą bhaktę:

• viveka („skyra“) – apeiginės švaros laikymasis;
• vimoka („paleidimas“) – atsietumas ir neaistringumas;
• abhjasa („kartojimas, įprotis“) – siekis nuolat jausti Dievo esamybę;
• krija („atlikimas“) – religinių priedermių atlikimas;
• kaljana („sėkmė, tobulybė“) – ištikimybės tiesai, romumo, gerumo laikymasis;
• anavasada („nepasidavimas“) – nepuolimas į neviltį;
• anuddharša („nesipuikavimas“) – perdėto džiūgavimo nebuvimas.

Ramanudžos mokymas toliau plėtotas Šri Rangamo ir Kančipuramo mokyklose (svarbiausi pasekėjai: Pilajus Lokačarja, Manavala Mamunigalas, Vedanta Dešika).

Ramanudžos višišta advaitos mokymas leido net patiems ortodoksaliausiems brahmanams sekti bhaktiniu keliu.^[1]

Ramanudžai priskiriami Brahmasūtrų komentarai Śrī Bhāṣya, Vedāntadīpa, Vedāntasāra, „Bhagavadgytos“ komentaras Gīta Bhāṣya, filosofinių nuostatų sąvadas Vedārthasaṃgraha („vedų prasmės sąvadas“). Taip pat Ramanudžai priskiriami keli devocionalūs šrivaišnavų tekstai.^[2]