Mokša (skr. मोक्ष = IAST: mokṣa-) – hinduizmo ir džainizmo sąvoka, reiškianti išsilaisvinimą iš samsaros rato, amžino įsikūnijimų srauto. Tai būsena, kurioje nebelieka kančios, tik palaima.
Teistinėse hinduizmo doktrinose mokša laikoma priartėjimu prie Dievo – vaišnavizme mokša paprastai aiškinama kaip buvimas Krišnos arba Višnaus artumoje, jo viešpatijoje, tačiau nesutapimas su pačiu dievu. Panašiai šaiva sidhanta tradicijoje pasiekęs mokšą tampa lygus, bet ne tapatus Šivai. Monistiniuose mokymuose, tokiuose kaip advaita vedanta, mokša laikoma sąlaja su aukščiausiąja dievyste (Brahmanu) – tai beribė būva, voka ir palaima, kurioje transcenduojama individualybė ir asmenybė, nes tampama besavybišku Brahmanu. Bendrai, nepaisant tradicijos, hinduizmo soteriologijoje mokša yra žmogaus gyvenimo tikslas.[1] Pasiekęs mokšą žmogus vadinamas mukti (arba jīvan-mukti "išsivadavęs [dar būdamas] gyvas).
Budizmo atitikmuo yra nirvana – galutinis atbudimas arba nušvitimas, o džainizme tiek mokša, tiek nirvana reiškia tą patį.
Žodis mokṣa- kilęs iš veiksmažodžio muc-/muñcati („išsilaisvinti, atsipalaiduoti, baigti, paleisti“), kuris giminiškas liet. mukti, smukti, smaukti (<ide. *meug- 'slysti, smukti').[2]
Šaltiniai
