Maja (skr.माया = IAST: māyā́) – viena pagrindinių ir universaliausių indų filosofijos ir religijos sąvokų.
Žodis māyā́ kildinamas iš ide.*mā- („moti, mirgėti“) ir giminingas lietuvių žodžiams móti, mosúoti, mãsinti, mõnai.[1] Tiesa, Indijoje tradiciškai siejamas su sanskrito šaknimi mā- („matuoti“).[2]
Šis žodis nesyk minimas seniausiame indoarijų tekstų rinkinyje – „Rigvedoje“. Ten jis turi dviprasmišką reikšmę – viena vertus, tai dievų galia, kitą vertus – priešų, raganių burtai. Tai magiška jėga, kuri suprantama kaip dievybės reiškimosi materialaus pasaulio įvairovėje galia (numenosum), būdas, faktas arba kaip potenciali būties energija. Maja – tai stebuklinga dievų galia mainyti pavidalus, sukelti kokią regimybę, moną. Monytojais vadinami įvairūs dievai, bet užvis dažniausiai – Varuna.
Povediniu laikotarpiu maja neretai vaizduojama sužmogintu pavidalu – kaip dangiškos kilmės dievaitė, neretai tapatinama su Durga. Deivė Maja (Māyādevī), dar vadinama Majavate (Māyāvatī) ar Didžiąja Maja (Mahāmāyā) laikoma deivilo Šambaros žmona, kuri išaugina Krišnos sūnų Pradjumną (dievo Kamos persikūnijimą). Vėliau ji tampa Pradjumnos žmona (šioje hipostazėje tapatinama su Kamos žmona Rate). Vaišnavizme maja reiškia būties, visatos, įkūnytos per Višnų, regimybę. Tai tikrovė, suvokiama kaip dievybės sapnas, svaja, o pasaulis – kaip dieviškoji žaismė (lyla).[3]
Upanišadose maja – išties esąs brahmanas, gebantis kurti pasaulį. Vėliau išplito vedantos mokyklos (daugiausiai Šankaros) sukurta samprata, pagal kurią maja – medžiaginio pasaulio regimybė, atspindinti vienintelę tikrovę – brahmaną.[4]
Šaivizme Maja – dievo Šivos motina, budizme – Budos motina.[5][6] Majos samprata perėjo ir į šiuolaikinę Vakarų filosofiją, meną.
Dabartinėje hinduistinėje filosofijoje pabrėžiamas epistemologinis majos aspektas: ji nusako patyrimo santykinumą, bet nereiškia, kad pasaulis nėra realus.[7]
