PROFILPELAJAR.COM

Ramakrišna

Gimimo vardas	Gadadharas Čatopadhjajus
Gimė	1836 m. vasario 18 d. Kamarpukuras, Vakarų Bengalija, Britų Indija
Mirė	1886 m. rugpjūčio 16 d. (50 metų) Kašipuras (dab. Kalkutos dalis), Vakarų Bengalija, Britų Indija
Tautybė	bengalas
Sutuoktinis (-ė)	Sarada Devė
Religija	hinduizmas

Veikla	dvasinis mokytojas, mistikas

Vikiteka	Ramakrišna

Ramakrišna Paramahamsa (skr. रामकृष्ण परमहंस = IAST: Rāmakr̥ṣṇa Paramahaṃsa), gimimo vardas Gadadharas Čatopadhjajus (beng. গদাধর চট্টোপাধ্যায়, 1836 m. vasario 18 d. – 1886 m. rugpjūčio 16 d.) – žymus Indijos mistikas ir dvasinis mokytojas, gyvenęs XIX amžiuje, deivės Kali garbintojas. Savo pasekėją Vivekanandą jis pastūmėjo įkurti religinę Ramakrišnos Misijos organizaciją. Daugelis jo pasekėjų manė, jog jis yra avatara (Dievo įsikūnijimas).

Gadadharas Čatopadhjajus gimė Kamarpukuro kaime (Kalkutos kaimiškų priemiesčių srityje), skurdžioje brahmanų ortodoksų (Ramos garbintojų) šeimoje. Pirmąjį regėjimą patyrė būdamas 6 metų (pamatęs baltų gervių būrį skrendant audros debesų fone). Kurį laiką Ramakrišna lankė mokyklą, bet vėliau atsidėjo tradiciniam išsilavinimui (religinių tekstų mokymuisi). 1856 m. Ramakrišna tapo Kali šventyklos Dakšinešvare (netoli Kalkutos) pudžariu (dvasininku). Jis meldė Kali pasirodyti ir patyrė viziją, kurioje ji apsireiškė kaip begalinis sąmoningos šviesos vandenynas, plūstantis spindinčiomis vilnimis. Vėliau iš pareigų pašalintas, nes pradėtas laikyti pamišėliu.

1859 m. Ramakrišna buvo sutuoktas su Sarada Deve (1853–1920), bet santuoką jis priėmė kaip Dieviškosios Motinos Kali įsikūnijimą, todėl Devė (ji daugelio gerbiama kaip šventoji) buvo tik jo dvasinė partnerė. Nuo 1959 m. kaip savarankiška institucija, veikia Sarados Devės moterų vienuolinis ordinas (Šri Sarada matha). Pirmąja Ramakrišnos mokytoja 1861 m. tapo brahmanė Jogešvarė Bhairavė, supažindinusi Ramakrišną su tantra ir vaišnavišku mokymu apie bhaktį. 1865 m. keliaujantis nuogasis asketas Yšvara Tota Puris išmokė jį advaitiškos beasmenio (nirguna) ir beformio (nirakara) Brahmano nesąvokinės (nirvikalpa) meditacijos ir įšventino į vienuolystę (sanjasa).

Ramakrišna domėjosi ne tik tradiciniu hinduistiniu religiniu keliu, bet ir kitomis religijomis. 1866 m. per sufijų-hinduistą Govindą Rojų susipažino su islamu. Ramakrišna pradėjo praktikuoti islamą ir patyrė regėjimą (su jo kūnu susiliejo spindintis asmuo, primenantis islamo Pranašą). 1873 m. Šambhu Čaranas Malikas pradėjo jam skaityti Bibliją. 4 dienas medituodamas krikščioniškas tiesas bei kontempliuodamas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdą Ramakrišna patyrė kaip Jėzus Kristus jį apglėbia ir išnyksta jo kūne. Po šių potyrių Ramakrišna ėmė teigti visų religijų bendrą tikslą (jos veda į tą patį Dievą). Nepaisant savo eklektinių domesių, Ramakrišna išliko ištikimas Kali garbintojas.^[1]

Ramakrišna Paramahamsa tapo įtakingu dvasiniu mokytoju – pas jį mokėsi Svamis Vivekananda, Mahendranathas Gupta, Akšajus Kumaras Senas, pas jį lankėsi tiek vakariečiai, tiek įvairūs Indijos religiniai, kultūros veikėjai.

Ramakrišna mirė nuo gerklės vėžio 1886 m. Jo mokinių globą perėmė Vivekananda, kuris 1897 m. įkūrė Ramakrišnos vienuolinį ordiną (mathą) ir misiją. Šių institucijų centras yra Belūrmathe (prie Kalkutos), jos skelbia Ramakrišnos mokymą, užsiima edukacine, humanitarine ir medicinine veikla, ši laikoma ne pasaulietiniu veikimu, bet dvasiniu tarnavimu (seva) Dievystei, besireiškiančiai kaip žmonija. Ramakrišnos misija turi centrus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Šveicarijoje, Bangladeše, Singapūre, Fidžyje, Šri Lankoje, Mauricijuje.^[2]

Ramakrišna nepaliko raštų, bet užrašytos jo kalbos buvo surinktos į knygas, iš kurių reikšmingiausia „Mahendranathos Guptos Ramakrišnos kalbų nektaras“ (Śrī-Śrī-Rāmakṛṣṇa-Kathāmṛta, 5 t. 1902–1932 m.). 1942 m. Svamis Nikhilananda parengė sutrumpintą anglišką vertimą „Šri Ramakrišnos evangelija“ (angl. The Gospel of Sri Ramakrishna).

Šaltiniai

↑ Rāmakrishna.0Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.0p. 179–180
↑ Kazimieras Seibutis. Ramakrišna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011