Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Korėjos istorija
Įvykių chronologija
Godžiosonas
Ankstyvasis Samguk laikotarpis:
Okdžio, Tonge, Bujo
Samguk laikotarpis:
Šila, Pekčė, Kogūrija
Suvienytosios Šilos laikotarpis:
Šila, Balhė
Vėlyvasis Samguk laikotarpis:
Šila, Vėlyvoji Pekčė, Vėlyvoji Kogūrija
Korius
Džiosono dinastija
Korėjos imperija
Japonijos okupacija Korėjoje
Korėjos padalijimas:
Pietų Korėja, Šiaurės Korėja
Korėjos karas

Šiaurės Korėjos istorija formaliai prasideda nuo 1948 metų rugsėjo 9 d., kai susikūrė Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika.

Pirmuoju šalies vadovu tapęs Kim Ir Senas savo rankose sutelkė visą politinę galią ir šalį valdė savitai interpretuodamas stalinizmą-leninizmą. Šiaurės Korėjoje buvo nacionalizuotas visas turtas, panaikinta privati nuosavybė, vykdoma griežta planinė ekonomika, kitų valstybių atžvilgiu izoliacinė politika, varžomos žmonių teisės, susidorojama su opozicija. 1950 m. šalis pradėjo Korėjos karą, kuriam pasibaigus Šiaurės ir Pietų Korėjos santykiai išgyveno tiek agresija, tiek bendradarbiavimu paremtus laikotarpius.

Po Kim Ir Seno mirties 1994 m. šalies vadovu tapo jo sūnus Kim Džong-ilas, kuris į šalies politiką neįnešė jokių žymesnių permainų. Šiaurės Korėja pradėjo vykdyti branduolinio ginklo ir vidutinio bei ilgojo nuotolio raketų kūrimo programas, kurios nuo paskutinio XX a. dešimtmečio yra atsidūrusios užsienio valstybių dėmesio centre ir tapusios daugelio derybų objektu.

Pradedant 7-tu dešimtmečiu Šiaurės Korėja išgyveno ekonominę stagnaciją, o 1990–2002 m. ir nuosmukį. Dėl prastos ekonominės situacijos ir stichinių nelaimių sukelto bado 1995–1998 metais šalyje mirė 2-3 milijonai žmonių. Šiuo metu šalyje yra žemas gyvenimo lygis, didelė priklausomybė nuo tarptautinių organizacijų humanitarinės pagalbos. Šiaurės Korėja ir toliau lieka izoliuota, viena skurdžiausių pasaulio valstybių.

Po Antrojo pasaulinio karo Šiaurės Korėjos valdymą iš Japonijos perėmė Tarybų Sąjungos kariuomenė. 1945 m. spalį sudaryta civilinė okupacinė administracija, kuriai vadovavo generolas – majoras A. Romanenko. Daugiausia iš korėjiečių repatriantų iš Tarybų Sąjungos 1946 m. liepą įkurta komunistinė Korėjos darbininkų partija (KDP, vadovas Kim Ir Senas). 1946 m. lapkritį surengti bealternatyviniai rinkimai į „liaudies komitetus“, kurių suvažiavimas 1947 m. vasarį išrinko Šiaurės Korėjos Liaudies komitetą ir vyriausybę. Intensyviai vyko politinės ir ekonominės reformos: nacionalizuotos įmonės, bankai, japonams ir turtingesniems valstiečiams priklausiusi žemė, TSRS pavyzdžiu buvo susidorojama su opozicija ir nelojaliais „elementais“. Po 1948 m. rugpjūčio rinkimų suformuotas Aukščiausias liaudies susirinkimas rugsėjo 8 d. priėmė J. Stalino aprobuotą konstituciją ir sekančią dieną oficialiai paskelbė apie Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos įkūrimą. TSRS okupacinė kariuomenė buvo išvesta metų pabaigoje. Valstybės vadovu tapo Kim Ir Senas, vėliau nušalinęs galimus konkurentus dėl valdžios.

Pagrindinis straipsnis – Korėjos karas.

1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėjos kariuomenė pradėjo Korėjos karą puldama Pietų Korėją ir greit užimdama beveik visą pusiasalį. Tačiau JTO ST sprendimu tarptautinės pajėgos (daugiausia JAV) sustabdė puolimą ir priartėjo prie Kinijos sienos. Į karą įsitraukus Kinijos armijai ir (neoficialiai) dalyvaujant TSRS instruktoriams, padėtis stabilizavosi. 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytos paliaubos, Šiaurės ir Pietų teritorijos išliko tokios pačios, kaip ir prieš karą.

Po karo Šiaurės Korėja buvo patyrus didelių nuostolių – buvo sugriauta daugybė pastatų, fabrikų, kelių, uostų. TSRS ir Kinijos pagalbos bei planinės ekonomikos dėka karo padariniai buvo likviduoti iki 1956 m., o 1969 m. Šiaurės Korėja pagal išsivystymo lygį buvo stipresnė nei Pietų Korėja. Stiprėjant ideologiniam ir politiniam konfliktui tarp TSRS ir Kinijos, Kimo režimas tapo Kinijos sąjungininku, tačiau vis aktyviau vykdė autarkišką čučhė („savarankiškumo“) politiką, kuri izoliavo šalį ir paspartino jos ekonominį nuosmukį. Kim Ir Senas kūrė savitą politinį modelį, pagal savo supratimą interpretuodamas stalinizmą-leninizmą, susidorodavo su jam neįtinkančiais partijos nariais ir apie 1958 m. įgavo beveik totalią valdžią. Tuo metu pastebimas ir vis stiprėjantis Kim Ir Seno asmenybės kultas.

Iki 1959 m. buvo nacionalizuotas visas šalyje esantis turtas, panaikinta privati nuosavybė. Nuo 1963 m. žymiai išaugo karinės išlaidos, kurios sudarė apie 30 % viso ekonomikos pajėgumo ir privedė šalį prie ekonominės stagnacijos. Tuo pat metu buvo vykdoma didelio masto propaganda, cenzūruojama ir falsifikuojama viešoji informacija, varžoma religinė laisvė, kontroliuojami menai.

7-me dešimtmetyje KLDR užsienio politika tapo agresyvi: 1968 m. sausio 21 d. beveik pavyko mėginimas susprogdinti Pietų Korėjos prezidento Pak Čionghy rezidenciją, po poros dienų neutraliuose vandenyse buvo užgrobtas JAV žvalgybinis laivas Pueblo (dabar – eksponatas Pchenjango uoste), 1969 m. balandžio 15 d. virš Japonijos jūros numuštas JAV žvalgybinis lėktuvas, prieš Pietų Korėją buvo vykdomi smulkūs partizaniniai išpuoliai.

1972 m. priimta nauja konstitucija, pagal kurią Kim Ir Senas buvo paskelbtas prezidentu. Jo asmenybės kultas tapo svarbiu totalitarinio režimo bruožu. Tų pačių metų liepos 4 d. po slaptų derybų pasirašytas abiejų Korėjos valstybių komunikatas, skelbęs dialogą susivienijimo klausimu, tačiau padėtis pusiasalyje liko įtempta, nepaisant keleto aukšto lygio susitikimų. 1973 m. derybos sužlugo, Šiaurei reikalaujant Pietuose įvykdyti žymias politines permainas. 1974 m. politinėje scenoje pradėjo iškilti Kim Ir Seno sūnus Kim Džong-ilas, kuris buvo paskirtas svarbios ideologinės kampanijos vadovu. Tuo metu pastebimos ir jo asmenybės kulto užuomazgos.

Aštuntajame dešimtmetyje šalies ekonomika ir toliau stagnavo. Buvo tebesilaikoma izoliacinės politikos, nediegiamos naujos technologijos, itin daug lėšų skiriama karinei pramonei. Kaip ir anksčiau, valstybė visiškai kontroliavo gamybą. Lyginant su Pietų Korėja, Šiaurės Korėjos BVP 1980 m. buvo keturis kartus mažesnis.

1980 m. spalį Kim Džong-ilas buvo oficialiai paskelbtas Kim Ir Seno įpediniu ir per ateinančius metus jo autoritetas susilygino su tėvo. Nors buvo tikimąsi, jog naujas lyderis atneš į šalį permainų (kaip kad tuo metu nutiko Kinijoje, kuomet Den Siaopinas pakeitė Mao Dzeduną), šalies politika išliko beveik nepakitus. Tarp aukščiausio rango vadovų praktiškai nebuvo technokratų, todėl daugelis sričių buvo valdoma neefektyviai. Kasmet vis labiau augo prekybos balanso deficitas, kuris 1983 m. sudarė 551 mln. JAV dolerių. Siekdamas atgaivinti ekonomiką, Kim Ir Senas 1984 m. gegužės-birželio mėnesiais lankėsi Sovietų Sąjungoje ir išsiderėjo didelę finansinę pagalbą mainais už leidimą sovietams naudotis Šiaurės Korėjos uostais ir oro erdve. Padidėjęs eksportas į TSRS šiek tiek atgaivino šalies ekonomiką, tačiau jos augimas truko neilgai. 1985 m. į valdžią atėjus Gorbačiovui ir prasidėjus ekonominėms bei politinėms reformoms („perestroika“, „glasnost“), bendradarbiavimas su Šiaurės Korėja prarado svarbą, o ir pats Kim Ir Senas buvo nepatenkintas dėl Maskvoje vykstančių pokyčių.

Socialinė gyventojų padėtis šalyje buvo gana prasta, ypač už didžiųjų miestų ribų. Dėl planinės ekonomikos neefektyvaus veikimo trūko daugelio daiktų, o kartais ir maisto produktų.

Vis didesnis atotrūkis nuo Pietų Korėjos iššaukė valstybinio terorizmo taktiką. 1983 m. spalio 9 d. Šiaurės Korėjos spectarnyboms Jangone (Birma (dabar Mianmaras)) surengus išpuolį prieš prezidento Čen Duhvano vadovaujamą Pietų Korėjos vyriausybinę delegaciją žuvo 17 delegacijos narių, įskaitant keturis ministerijų vadovus. Nepaisant šio įvykio, 1984 m. sausį Vašingtone buvo pradėtos trišalės Šiaurės, Pietų ir JAV derybos. Pagrindiniu klausimu tapo JAV ir Šiaurės Korėjos taikos sutartis, tačiau nepavykus susitarti dėl jos sąlygų, derybos kovo mėnesį žlugo. Iš jų pasitraukus Amerikai, dialogas tarp Šiaurės ir Pietų tęsėsi, buvo aptariami humanitariniai, ekonominiai, sporto klausimai. 1985-tieji žymėjo glaudžiausio bendradarbiavimo laikotarpį, kuomet šalys leido susitikti per karą išskirtoms šeimoms, vyko kultūriniai mainai. Spalio mėnesį Pietų pusė pasiūlė Korėjos viršūnių susitikimo idėją, tačiau Šiaurei reikalaujant atšaukti Pietų Korėjos ir JAV kasmetines karines pratybas, derybos vėl pasiekė aklavietę.

Artėjanti 1988 m. Seulo olimpinėms žaidynėms, Šiaurės Korėja įvairiais būdais stengėsi paveikti jų organizavimą. Siekiant sukelti sumaištį, 1987 m. lapkričio 29 d. jos agentai virš Indijos vandenyno susprogdino Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą, žuvo 115 žmonių. Pietų Korėja galiausiai inicijavo slaptas derybas su Šiaure, kuriose pastaroji pasižadėjo nevykdyti išpuolių per olimpines žaidynes, jeigu Pietūs suteiks milijardo JAV dolerių vertės ekonominę pagalbą.

Matydama aplinkinių valstybių augančią galią, devintajame dešimtmetyje šalis pradėjo branduolinio ginklo gamybos programą, kuri vėlesniais metais tapo vienu iš pagrindinių Šiaurės Korėjos užsienio politikos klausimų.

1994 m. liepos 8 d. netikėtai mirus Kim Ir Senui, šalies vadovu tapo jo sūnus Kim Džong-ilas. Jau pirmieji jo valdymo metai parodė, kad nesiekiama jokių žymesnių reformų nei politikoje, nei ekonomikoje.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje šalies ekonomika ėmė kristi. Tai įvyko tiek dėl sisteminio neefektyvumo, tiek ir dėl nutrūkusios paramos iš Sovietų Sąjungos. 1990–1995 m. eksportas sumažėjo dvigubai, o BVP – apie 20 %. Tačiau Kim Džong-ilas gynė esamą planinę ekonomiką ir nesiėmė jos reformuoti. Ir taip prastą padėti pablogino nepalankios oro sąlygos, kuomet 1995 m. rugpjūčio mėnesį įvykę dideli potvyniai sunaikino didelę dalį derliaus. Šalyje prasidėjo badas, nuo kurio 1995–1998 metais mirė, nežiūrint užsienio šalių humanitarinės pagalbos, 2-3 milijonai žmonių. Žymiai krito žmonių sveikatos būklė, plito ligos. Jungtinių Tautų duomenimis, 1998 m. tarp 63 % Šiaurės Korėjos vaikų buvo pastebimi sveikatos sutrikimai, rodantys ilgalaikį maisto trūkumą. Siekiant išvengti panašių įvykių, į šalį buvo tiekiama didelio masto humanitarinė pagalba. 2000 m. įvairios tarptautinės organizacijos Šiaurės Korėjai suteikė apie 40 % viso joje suvartojamo maisto.

2002 m. liepą buvo pradėtos vykdyti nežymios ekonominės reformos, sumažinusios valstybės kontrolę. Pavyzdžiui, gyventojams leista prekiauti turguose. Tai išjudino šalies ekonomiką, ji pradėjo augti 1-2 % per metus, tačiau žymiai atsiliko nuo kaimyninių valstybių.

Užsienio politikoje pagrindiniu klausimu tapo branduolinė Šiaurės Korėjos programa. Iš Pietų Korėjos išvežus JAV branduolinius ginklus, 1991 m. gruodį abi šalys pasirašė sutartį, skelbiančią Korėjos pusiasalį nebranduoline zona. Tačiau ši sutartis nesustabdė Šiaurės Korėjos branduolinių ambicijų. 1993 m. šalis neįsileido TATENA inspektorių ir pagrasino pasitrauksianti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kurią ji buvo pasirašiusi 1985 m. 1993 m. gruodį CŽV paskelbė, kad Šiaurės Korėja tikriausiai turi bent vieną branduolinį užtaisą. Buvusiam JAV Prezidentui Jimmy Carteriui 1994 m. birželį susitikus su Kim Ir Senu krizė buvo sureguliuota (nepaisant Kimo mirties (1994 m. liepos 8 d.) ir tarp šalių pasirašyta sutartis. Pagal ją Šiaurės Korėja įsipareigojo atsisakyti aukšto sodrinimo technologijų ir įsileisti TATENA inspektorius, o JAV pažadėjo ir 1995 m. pasirašė susitarimą, pagal kurį konsorciumas vietoj Šiaurės Korėjoje veikusių 2 reaktorių už 4,5 mld. JAV dolerių pastatytų du naujus, gaminančius žemesnio sodrumo plutonį. Tačiau susitarimų vykdymas įstrigo, kuomet 1998 m. rugpjūtį šalis paleido vidutinio nuotolio raketa „Taepodong-1“, praskridusią virš Japonijos ir nukritusią Ramiajame vandenyne. Reaguodama į tai, Japonija nutraukė paramos tiekimą, o JAV pradėjo naujas derybas, kurios galiausiai pasiekė aklavietę. 2003 m. sausio 10 d. Šiaurės Korėja pasitraukė iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir 2005 m. vasario 10 d. pasiskelbė turinti branduolinį ginklą. Siekiant išspręsti branduolinės programos problemas, 2003 rugpjūtį buvo pradėtos Šešiašalės derybos, kuriose dalyvavo JAV, Rusija, Kinija, Japonija, Šiaurės ir Pietų Korėja. 2007 m. Šiaurės Korėja pasižadėjo uždaryti visas branduolines jėgaines mainais už ekonominę pagalbą, tačiau sulaukusi JT Saugumo Tarybos pasmerkimo dėl 2009 m. balandžio 5 d. įvykusio satelito paleidimo, iš derybų pasitraukė ir paskelbė apie branduolinės programos atnaujinimą. 2006 m. spalio 9 d. ir 2009 m. gegužės 25 d. šalis įvykdė atominio sprogimo bandymus.

Santykiai su Pietų Korėją ir toliau išliko sudėtingi. Siekdama mobilizuoti gyventojų paramą, 1996 m. balandį Šiaurės Korėjos vadovybė paskelbė nebesilaikysianti 1953 m. paliaubų ir pasiuntė karinius dalinius į demilitarizuotą zoną. Krizė buvo sureguliuota po ilgų derybų, kuriose dalyvavo JAV ir Kinija. 1998 m. naujai išrinktas Pietų Korėjos prezidentas Kim Dedžiunas inicijavo Saulės Šviesos politika vadinamus veiksmus, kuriais siekta glaudesnio šalių bendradarbiavimo. To pasekoje 2000 m. birželį įvyko istorinis abiejų Korėjos valstybių vadovų susitikimas Pchenjane, kuriame susitarta leisti susitikti perskirtų šeimų nariams, pasirašyti susitarimai dėl pašto, kelių ir geležinkelių susisiekimo atstatymo. Tačiau jokių didesnių permainų nebuvo pasiekta ir bendradarbiavimas po metų išblėso. Toliau sekę įvykiai susiję su branduoline Šiaurės Korėjos programa vėl atšaldė šalių tarpusavio santykius, Saulės Šviesos politika buvo pristabdyta ir galiausiai nutraukta 2010-taisiais.

• P. French, North Korea: The Paranoid Peninsula. A Modern History. London: Zed Books Ltd., 2005;
• M. Fritz., Schauplatz Nordkorea. Das Pulverfass im Fernen Osten. Freiburg: Herder, 2004.
• Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007.