Lešekas Bednárčiukas (lenk. Leszek Bednarczuk, g. 1936 m. gegužės 30 d. Vilniuje) – lenkų kalbininkas, indoeuropeistas, keltologas. Nuo 1987 m. Krokuvos aukštosios pedagogikos mokyklos profesorius, nuo 1991 m. – narys korespondentas,^[1] nuo 2022 m. – aktyvus Lenkijos menų ir mokslų akademijos narys.^[2]

Savo darbuose nagrinėja indoeuropiečių kalbotyrą, lenkų, slovakų, keltų (valų, airių), balkanų kalbas ir kt.

Gimė Vilniuje, lenkų šeimoje. Mokytojos ir Lenkijos kariuomenės atsargos karininko, dirbusio Naročiaus girininkijoje, sūnus. Vaikystę praleido Vilniaus krašte, Daugėliškyje, Naročiuje (Kabilninke) ir Gardino apylinkėse. 1945 m. balandį su šeima išvyko į Naująjį Sončą.^[3] Pradinę mokyklą baigė Tengobožo (Tęgoborze) kaime (1945–1949), vėliau Naujajame Sonče lankė Jano Dlugošo licėjų (1949–1953). 1953 m. išsikėlė į Krokuvą ir Aukštojoje pedagogikos mokykloje studijavo lenkų filologiją (1953–1957). Įgijęs magistro laipsnį, Jogailos universitete studijavo slavų filologiją (1957–1960). 1960 m. apgynė slavų filologijos magistro darbą, parašytą vadovaujant profesoriui Tadeušui Milevskiui. Vadovaujamas to paties profesoriaus, 1964 m. apgynė daktaro disertaciją „Lenkų kalbos parataktiniai jungtukai“. 1967 m. disertacija buvo publikuota.^[4]

1971 m. išėjo habilitaciją, parašęs darbą „Indoeuropiečių parataksė“.^[5] 1988 m. tapo profesoriumi. Dirbo mokslo darbuotoju ir dėstytoju Krokuvos aukštojoje pedagogikos mokykloje (1960–2004), vėliau – Sanoko aukštojoje profesinėje mokykloje (iki 2010 m.) ir Lenkijos akademijoje Čenstakavoje (iki šiolei). L. Bednarčiukas nuo 1991 m. yra Lenkijos menų ir mokslų akademijos bei keleto kalbotyros žurnalų mokslo tarybų narys, pavyzdžiui, šių žurnalų: „Acta Baltico-Slavica“, „Studia Linguistica (Annales Universitatis Paedagogicae Cracoviensis)“, „Lingua Posnaniensis“, „Studia Indogermanica Lodziensia“, „Studia Albanica“ ir kitų. Jis taip pat yra mokslo draugijos „Fides et ratio“ narys.^[6]

2010 m. L. Bednarčiukas tapo Krokuvos visuomeninio komiteto Jaroslavui Kačynskiui pirmalaikiuose prezidento rinkimuose remti nariu,^[7] o 2015 m., kaip Akademijos garbės komiteto narys, rėmė Andžejų Dudą.^[8] Poznanės Prezidento Lecho Kačynskio akademinio pilietinio klubo narys.^[9]

Vedęs iš Kamionkos Strumilovos kilusią etnografę Alicją, mergautinė pav. Mazurkevič (Mazurkiewicz). Turi du vaikus – Aldoną ir Milošą (Miłosz).^[10]

Profesorius L. Bednarčiukas yra daugiau nei dešimties kalbotyros knygų autorius, didelės dviejų tomų sintezės „Indoeuropiečių kalbos“, kurią 1986–1988 m. išleido PWN leidykla, bendraautoris ir redaktorius. Be to, jis yra bendraautoris ir bendraredaktoris keleto kalbotyros knygų, iš kurių svarbiausios – „Slavų istorija leksikos šviesoje“ (2002),^[11] „Istorinė ir tipologinė kalbotyra“ (2008)^[12] bei „Lenkų ir kitos kalbos“ (2010).^[13]

Jis yra beveik 250 Lenkijoje ir užsienyje maždaug dešimčia kalbų išleistų straipsnių ir recenzijų autorius. Be minėtųjų sričių, pavyzdžiui, indoeuropeistikos, ypač slavistikos, baltistikos ir keltologijos, jis spausdina darbus iš finougristikos, tocharų, albanų ir iranėnų kalbų, indoeuropiečių prokalbių (italikų-keltų prokalbė), vadinamųjų Senosios Europos kalbų (Viduržemio jūros – etruskų, iberų, pelazgų kalbų – substrato indoeuropiečių kalbose), nostratinės kalbos, baltų-slavų, baltų-slavų-finougrų, slavų-albanų, slavų-germanų, slavų-romanų, italikų-keltų, keltų britų-romanų kalbų ir kitokių kontaktų, tiria lenkų kalbos šnektas (Lietuvoje, Naujojo Sončo krašte ir Sanoko žemėje), profesinę kalbą (taip pat ir sielininkų), vadinamąją naujakalbę, anapusinę kalbą (Dievo Žodį ir „angelų kalbą“), baltų ir slavų etnogenezę (ypač lietuvių, lenkų ir baltarusių), vietovardžius, asmenvardžius ir tautovardžius (baltų, slavų ir keltų), etimologiją (įskaitant keletą straipsnių apie žodžio pan 'ponas' kilmę lenkų kalboje ir šio žodžio skolinimąsi kitose kalbose), indoeuropiečių kalbų sintaksę (ypač slavų, baltų, germanų ir keltų), fonologiją, morfologiją ir morfosintaksę (tiek lyginamuoju atžvilgiu, tiek kalbos teorijos prasme), kalbinių tyrimų metodiką, kalbotyros istoriją Lenkijoje ir atskiruose centruose (tarp jų Krokuvoje, Vilniuje, Lvive ir Čenstakavoje). Parašė straipsnių apie senuosius lenkų kalbos skolinius iš lietuvių kalbos, baltišką onomastiką antikiniuose šaltiniuose, kalbų sambūvį ir sąveiką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, etnolingvistinius santykius priešistorinėje šiaurės rytų Europoje.^[14]

Jis yra vienas iš nedaugelio pasaulyje ir šiuo metu vienintelis tyrėjas Lenkijoje, išmanantis ir tyrinėjantis išnykusią keltišką galų kalbą. Čenstakavoje nuo 10-ojo dešimtmečio jis drauge su kitais organizuoja ir buria keltologų tyrėjų mokslinę bendruomenę.^[15]

Kaip kalbininkas, L. Bednarčiukas yra profesoriaus Tadeušo Milevskio kalbinės mokyklos auklėtinis ir jos tęsėjas.^[16] Kitas garsus T. Milevskio mokinys buvo Karolis Voityla, kuris pažinojo profesorių L. Bednarčiuką, jį vertino ir su juo draugavo, o vėliau – jau kaip popiežius Jonas Paulius II – jį priėmė privačioje audiencijoje Vatikane.

Veikiamas vaikystės išgyvenimų, kai buvo susidūręs su majoro Antonio Bužynskio, pravarde „Kmicicas“ (Kmicic), partizanų būriu, parengė Vilniaus krašte veikusios Armijos Krajovos narių nutikimų ir ataskaitų kalendorių, išspausdintą straipsnyje „Nuo Naročiaus iki Nemuno. Armijos Krajovos partizanų Kmicico – Lupaškos – Ronino ataskaitos Vilniaus krašte nuo 1943 m. kovo iki 1944 m. liepos“.^[17] Šią temą jis plėtojo drauge su Monika Tomkevič išleistoje to paties pavadinimo knygoje.^[18] 2000 m. Lenkijos televizijos kino agentūros dokumentiniame filme „Łupaszka” apie majoro Zygmunto Šendzeliažo-Lupaškos veiklą L. Bednarčiukas pasirodė kaip ekspertas.^[19]

• L. Bednarčiuko bibliografija