PROFILPELAJAR.COM

Etnografija (gr. ethnos – tauta + graphō – rašau) – tautų, etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros faktų rinkimas, aprašymas, kaupimas. Istoriškai pradėtas naudoti apibūdinant literatūrinius kūrinius apie primityvias, kolonizuotas tautas. Dėl to etnografija gali būti laikoma literatūriniu žanru, nebūtinai susijusiu su moksliniu visuomenių pažinimu. Nepaisant to etnografiniai aprašymai buvo etnologijos mokslo pradžia. Dėl to etnografijos sąvoka taip pat dažnai naudojama kaip etnologijos sinonimas.

Etnografija taip pat yra ir vienas iš kokybinių etnologijos metodų, kai tyrinėtojas praleidžia tam tikrą laiką konkrečios kultūros atstovų tarpe ir aprašo visuomenę kaip stebėtojas bei dalyvis. Etnografija yra holistinis metodas, besiremiantis idėja, kad sistemos savybės negali būti suprantamos atsietai viena nuo kitos. Etnografinio metodo esmė yra tame, kad svetima kultūra ir socialinė struktūra bandoma suprasti iš tos pačios kultūros atstovų požiūrio taško. Tokiu būdu gali būti tiriamos ne tik tautos, bet ir smulkesnės, dažnai net multikultūrinės grupės, pvz., tam tikro miesto rajono gyventojai. Etnografiją kaip tinkamą tyrimo metodą pripažįsta keletas akademinių tradicijų, įskaitant konstruktyvizmą ir reliatyvizmą.

Kultūrinė antropologija

Iš etnografinių tyrinėjimų išsivystė kultūrinė antropologija. Pagrindiniai jos tekstai daugiausia yra etnografinio pobūdžio, pvz., Bronislaw Malinowski Argonauts of the Western Pacific, E. E. Evans-Pritchard The Nuer, Margaret Mead Coming of Age in Samoa, Gregory Bateson Naven. Šių laikų kultūrinėje antropologijoje etnografiniai tyrimai taip pat labai vertinami ir vien tik etnologija (komparatyvinė etnografinės informacijos sintezė) retai kada tampa pakankamu pagrindu karjerai šioje srityje.

Etnografija Lietuvoje

Lietuvoje pagal susiformavusią tradiciją etnografija yra mokslinės istorijos pagalbininkės, kraštotyros dalis, kartu su tautosaka tirianti materialųjį ir intelektualųjį tautos kultūros paveldą. Etninė kultūra – tai kaimo, miestelio, miesto ar regiono gyventojų iš kartos į kartą perduodamų kultūros vertybių visuma – su tautos istorija susijusi istorinė atmintis, tradicijų, papročių, tautosakos, muzikos, šokių, kalbos etninio savitumo – tarmių, etninių vietovardžių gerbimas ir išsaugojimas ateities kartoms.

Etnografijos tyrimų objektai yra kraštovaizdis, urbanistikos paveldas, dvarai, sakralinė architektūra, mažoji architektūra, etninė architektūra, statinių puošyba, technikos vertybės, tautinis kostiumas, audinių raštai, vestuviniai sodai, margučių raštai, Užgavėnių kaukės, žemdirbystės padargai, namų apyvokos daiktai, amatininkų darbo įrankiai, muzikos instrumentai, šventės, tradicijos, tautinių mažumų kultūros paveldas, memorialinės laidojimo vietos, o ypač iš kitų tautų Lietuvą dar išskiria metalinės kryžių viršūnės ir sakralinė medžio skulptūra.

Pirmieji etnografai Lietuvoje buvo Simonas Daukantas, Dionizas Poška, Eustachijus Tiškevičius.