Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Centrinės Afrikos Respublikos istorija – Centrinės Afrikos Respublikos teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių raida nuo seniausių laikų iki dabar.

Per ikikolonijinį laikotarpį (iki XX a.) Centrinės Afrikos Respublikos teritorijoje egzistavo atskiri kultūriniai-istoriniai regionai, kurie vystėsi skirtingomis kryptimis. Pietvakarinė dalis, padengta Kongo džiunglėmis, taip pat centrinės dalys (daugiausia gyvenamos bandų) aukštesnės kultūros neišvystė, tuo tarpu šiaurines Sudaninio klimato teritorijas labai stipriai veikė Sahelio civilizacija.

Pagrindinis straipsnis – Adamava.

Šiaurės vakarinė dabartinės respublikos dalis priklausė istoriniam Adamavos regionui, ir vietiniai gyventojai buvo laikomi kirdi dalimi. XIV a. iš pietryčių čia atsikėlė gbajai.

XIX a. iš šiaurės prasidėjo fulbių užkariavimai. Vienas fulbių – Modibo Adama sukūrė Adamavos emyratą, kuris valdė ir dalį Centrinės Afrikos. Tai buvo labiausiai nutolusi emyrato provincija.

Pagrindinis straipsnis – Dar al-Kutis.

Šiauriausia valstybės teritorija (dabartinės Vakaga ir Bamingi-Bangorano provincijos) buvo įtakojamos šiaurėje klestėjusios Bagirmio valstybės kultūros. Tačiau tik XIX a. pradžioje (apie 1830 m.) pabėgęs Bagirmio princas Džugultumas (arba Omaras) čia įkūrė stiprų vergovinį sultonatą Dar al-Kutį.

Pagrindinis straipsnis – Azandžiai.

XIX a. pietrytinėje CAR teritorijoje nuo XVIII a. pabaigos suklestėjo Azandžių kultūra, kurios arealas apėmė ir dab. šiaurinę KDR. Azandžiai ir jiems giminingi nzakarai Bomu upės baseine sukūrė stiprius sultonatus, kurių centrai buvo Bangasu (įkūrėjas Ndunga), Rafai (įkūrėjas Kasanga), Zemio (įkūrėjas Nunga).

XIX a. visos trys kultūros (Adamava, Dar al-Kutis ir azandžiai) traktavo Centrinės Afrikos teritoriją kaip vergų šaltinį. Vergai buvo gaudomi ir masiškai vežami į rytus, šiaurę ir šiaurės vakarus. Tai nulėmė greitą teritorijos tuštėjimą. Rytinės CAR teritorijos yra beveik negyvenamos iki šiol.

Pagrindinis straipsnis – Ubangis Šaris.

CAR teritorijos kolonizacija prasidėjo 1889 m., kuomet iš pietryčių (Kongo ir Bangio upėmis) atvykęs prancūzų tyrinėtojas Savorgnan de Brazza Kongo džiunglių ruože įkūrė Bangio gyvenvietę, kuri tapo Prancūzų Kongo dalimi. Vėlesnių ekspedicijų metu prancūzai pasiekė azandžių teritorijas, ir 1894 m. susitarė dėl sienų su Belgijos Kongu ir Vokietijos Kamerūnu. Šiomis sutartimis buvo padalinta azandžių teritorija (šia sutartimi Bangasu sultonatas atiteko prancūzams, o Rafai ir Zemio – belgams, tačiau 1909 m. abu pastarieji perėjo prancūzams).

1899 m. fiksuotos sienos su Britų Sudanu.

1904 m. bendroje Prancūzų Kongo kolonijoje išskirti trys adminstraciniai vienetai, kurių šiauriausias, – Ubangi-Šari – davė pradžią CAR teritorijai: tuo metu susiformavo siena su Kongo Respublika. Vėlesni Prancūzijos užkariavimai šiaurėje 1906 m. prijungė prie Ubangi-Šari milžiniškas teritorijas: dalį Adamavos plynaukštės, Bagirmį, Dar al-Kutį, Vadajų ir dykuminius ruožus. Nors 1910 m. kolonijos vėl sujungtos į Prancūzijos Ekvatorinę Afriką, dalinimas išliko. 1920 m. Čadas atskirtas kaip atskiras teritorinis vienetas, tokiu būdu suformuota CAR siena su Čadu.

1958 m. Ubangi-Šari teritorijai buvo suteikta autonomija ir ji pavadinta Centrinės Afrikos Respublika. 1960 m. ji gavo nepriklausomybę nuo Prancūzijos, bet iš karto prasidėjo kova dėl valdžios. Prezidentu tapus prancūzų remiamam David Dacko, šalyje įvesta vienpartinė sistema.

1965 m. pabaigoje įvykus kariniam perversmui, valdžioje įsitvirtino Jean-Bédel Bokassa, kuris 1976 metų pabaigoje Respubliką paskelbė imperija, o save – imperatoriumi. 1979 metais Centrinės Afrikos imperija sužlugo, ir prancūzai į valdžią sugrąžino D. Dacko.

1981 m. vėl įvyko perversmas, kurio metu į valdžią atėjo prezidentas Andrė Kolingba. Jis išleido naują konstituciją ir rėmė savo etninę grupę, jakoma, kuri sudarė vos 4 proc. šalies gyventojų, bet kuri jo valdymo laikais įsitvirtino svarbiausiuose postuose.

1993 m., kylant demokratiniams judėjimams ir didėjant spaudimui iš Vakarų valstybių, Kolingba leido demokratinius rinkimus, kuriuos laimėjo Ange-Félix Patassé, daugiausia remiamas šiaurės vakarinių šalies rajonų. Jis ėmė šalinti iš postų jakoma. Jo valdymo metu gausėjo skandalų, kurie kėlė visuomenės nepasitenkinimą. Nepaisant to 1999 m. Patasė perrinktas, kas inspiravo didžiulius neramumus visoje šalyje. 2002 m. į Čadą pabėgęs generolas Fransua Bozizė užpuolė valstybę, nuvertė Patasė, ir 2003 m. išrinktas šalies prezidentu.