Iki XIX a. pabaigos pietinis Togas kartu su pietiniu Beninu ir pietrytine Gana sudarė atskirą kultūrinį regioną, kuris nuo XVI a. vadintas Vergų krantu. Tikriausiai XII-XIV a. į dabartinę Togo teritoriją iš Nigerio upės baseino pirmieji atsikėlė gbe kalbomis kalbančios etninės grupės. Jie sukūrė pirmąją gentinę valstybę Tado, iš kurios į vakarus migravę gyventojai buvo eve tautos protėviai. Eve, taip pat jiems giminingi genai apgyvendino visą pietinį Togą. Jie išvystė aukšto lygio kultūrą ir sukūrė ankstyvuosius politinius darinius. Šiek tiek šiauriau jorubų kolonistai iš rytų sukūrė Atakpamės valstybę.
XV-XVI a. krantą pasiekė portugalai. Trumpai teritoriją kontroliavo danai. XVII a. europiečiai dalį Vergų kranto (dabartinio Benino pakrantę) pavertė vienu stambiausiu vergų prekybos tašku, tuo tarpu dabartinio Togo pakrantė dėl natūralių uostų pakrantėje trūkumų palyginus ilgai liko nekolonizuota. Čia neįsitvirtino ir galingos vergovinės imperijos, kaip tai atsitiko rytuose (Dahomėjos karalystė) ar vakaruose Ašantis.
Kolonijinis laikotarpis ir nepriklausomybė
Britų imperijai įsitvirtinus Akanalande (Ganoje) vakaruose, o Prancūzijos imperijai - Dahomėjoje rytuose, XIX a. pabaigoje Vokietija įsiterpė tarp jų. Negaudami sutikimo įsikurti iš vietos pakrančių karalysčių - Anecho ir Agbodrafo, 1884 m. vokiečiai sudarė protektorato sutartį su mažo Togo kaimelio vaduku Mlapa III, ir tai davė pradžią jų kolonijai, o kartu šalies pavadinimui. Taip suformuota Togolando kolonija. Vokietija iš jos eksportavo kavą, kakavą ir medvilnę.
1914 m., prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, į Togą įsiveržė britų ir prancūzų pajėgos. 1916 m. teritorija padalinta į britiškąją ir prancūziškąją, o po Antrojo pasaulinio karo Togą ir toliau admistravo Jungtinė Karalystė (Britų Togolendas) ir Prancūzija (Prancūzijos Togolandas).
1956 britiškoji (vakarinė) dalis gavo nepriklausomybę (sudėtinė Ganos – tada Aukso kranto – dalis). 1955 m. Prancūzų Togolandas gavo autonomijos statusą Prancūzijos sudėtyje. Prancūzų Togolando nepriklausomybė paskelbta 1960 m. balandžio 27 d.
Pirmieji nepriklausomybės metai buvo susiję su politiniu nestabilumu. 1963 m. nušautas pirmasis prezidentas Sylvanus Olympio – nušovė pulkininkas leitenantas Étienne Eyadéma. Šaliai pradėjo vadovauti nušautojo Olimpio svainis Nicolas Grunitzky, kurį 1967 m. pakeitė pasikėsinimo organizatorius Eyadéma, jau tapęs generolu.
Diktatūra
1967-2005 m. šaliai vadovavo diktatorius generolas Eyadéma: vienpartinė sistema, žudomi politiniai oponentai. 1990-1993 m. opozicijos judėjimas prieš diktatorių buvo pasiekęs aukščiausią laipsnį, bet nuversti diktatoriaus nepavyko. Paskutiniuose rinkimuose 2003 m. Eyadéma surinko tik 57 proc. balsų, kai ankstesniuose ne kartą kritikuotuose rinkimuose buvo žymiai daugiau.
Po Eyadéma mirties 2005 m. šaliai vadovauja Eyadéma sūnus Faure Gnassingbé, iki tol vadovavęs armijai.
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.
.svg){kind=small}