Sahelio civilizacija – AfrikosSahelio regione susikūrusi aukšta daugiatautė kultūra. Čia susiformavo daugybė valstybių, kurios visos buvo susietos prekybiniais santykiais tiek tarpusavyje, tiek su Viduržemio jūros pietinėmis pakrantėmis, su kuriomis jungė transsacharinės prekybos keliai.
Kolonizacijos metu XX a. pradžioje šios civilizacijos teritorijos buvo drastiškai padalintos tarp atskirų valstybių. Dabar buvusias Sahelio civilizacijos teritorijas valdo šios valstybės: Mauritanija (pietinė dalis), Senegalas, Gvinėja (šiaurinė dalis), Malis (pietinė dalis), Burkina Faso, Nigeris (pietinė dalis), Nigerija (šiaurinė dalis), Čadas (pietinė dalis), Kamerūnas (šiauriausia teritorija), Sudanas (vidurinė dalis).
Sahelio civilizacija susiformavo plačioje geografinėje juostoje, besitęsiančioje iš rytų į vakarus, geografiškai buvo apribota Sacharos dykumos šiaurėje ir pereinamosios retmiškių zonos pietuose (už jos prasidėjo džiunglių gamtinė zona). Ši geografinė juosta arabų tradiciškai buvo vadinama bilâd as-sûdân, t. y. „juodųjų kraštas“. Ją sudaro kelios gamtinės zonos
Šiaurinė gamtinė juosta, einanti palei Sacharos pakraštį, vadinama Saheliu. Ji driekiasi nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Raudonosios jūros rytuose. Nors ji yra pakankamai nederlinga, būtent čia formavosi ankstyvieji civilizacijos židiniai, ir dėl to Sahelis davė pavadinimą visai civilizacijai.
Didžioji regiono dalis yra geografinis Sudano regionas, kuriame vyrauja savanų klimatas, einantis lygiagrečiai Saheliui. Sudanas dalijamas į vakarinį ir rytinį, ir juos skiria Kamerūno aukštumos. Sudanas rytuose baigiasi ties Etiopijos aukštumomis.
Sahelio civilizacijos atsiradimo prielaidos susiformavo vystantis transsacharinei prekybai. Ilgainiui šios tautos, esančios iš karto į pietus nuo Sacharos įgavo funkciją tiekti dykumos pirkliams egzotiškas Afrikos prekes, tarp kurių buvo dramblio kaulas, auksas, brangi mediena, dekoratyvinės plunksnos, stručio kiaušiniai ir daugybė kitų. Vėlesniame laikotarpyje (XVIII–XIX a.) pačia svarbiausia preke tapo vergai.
Šie procesai skatino kurtis prekyba paremtas vietos tautų valstybes, kurių pagrindinė funkcija buvo parūpinti paklausias prekes. Šių prekių šaltiniu neretai buvo piečiau gyvenusios tautos, kurias geografiškai galima skirstyti į tris dideles grupes. Vakariausios jų gyveno Gvinėjos, Liberijos, Siera Leonės, Dramblio Kaulo Kranto miškingose teritorijose. Centrinės gyveno Gvinėjos įlankos šiaurėje ir pačios sukūrė aukšto lygio Benino civilizaciją. Vakariausios gyveno Kamerūno, pietinio Čado ir CAR savanų teritorijose, ir vėliau tapo žinomos apibendrinančiu kirdi pavadinimu.
Šios prekybos dėka į Sahelį buvo atnešta arabiška kultūra, pirmiausia Islamas, arabų raštas, nors civilizacija išsaugojo savo afrikietišką savitumą.
Svarbiausios valstybės
Sahelio civilizacijos istoriniai-kultūriniai regionai. Žalia spalva pažymėta Benino civilizacija
Sahelio civilizacija vystėsi be vieno aiškaus centro, todėl jos teritoriją galima dalinti į tam tikrus istorinius-kultūrinius regionus, kurie formavosi atskirai ir turėjo savo valstybingumą bei prekybinių kelių sistemą, jungiančią juos su Viduržemio jūra. Nepaisant to, visi regionai turėjo tarpusavyje daug kultūrinų bendrumų ir vykdė kultūrinius mainus.
Vakariausia Sahelio dalis šliejasi prie Atlanto vandenyno ir geografiškai sudaro siaurą žemumų juostą, maitinamą daugybės upių, kurių svarbiausios – Senegalas ir Gambija. Šią juostą iš vakarų uždaro Futa Džalono aukštumos, skiriančios ją nuo Vakarų Sahelio. Dabar ši teritorija priklauso Senegalo, Gambijos, Bisau Gvinėjos, Gvinėjos, iš dalies Siera Leonės valstybėms.
Iki XVI a. Atlanto pakrantė nebuvo labai išvystyta. Ji dažnai politiškai ir kultūriškai buvo priklausoma nuo daug stipresnių valstybių rytuose, tokių, kaip Ganos imperija, Malio imperija, Songajus.
Vietos civilizacija formavosi šiaurinėse srityse, pirmiausia Senegalo upės vidurupyje, kur susikūrė seniausia vietos valstybė – Tekrūras, kuris po Vagadu (Ganos imperijos) žlugimo X–XI a. kurį laiką įgijo didelę galią regione, ir tapo svarbiausiu kultūros skleidėju. Nuo XIII a. Tekrūras atiteko Malio imperijai. Pajūrio teritorijoje formavosi vietinės tautos, tokios kaip volofai, senarai, džolai, susu.
XV–XVI a., silpstant Maliui, vietos tautos konsolidavo savo valstybes. Stipriausios tarp jų buvo Džolofas (vėliau suskilęs į atskiras valstybes: Vaalo, Kajorą, Baolį, Salumą ir kt.), Kaabu, Denankė ir kitos. Jų svarba per XVI–XVII a. vis labiau augo, kadangi pajūriu ėmė domėtis portugalai, kurie čia steigė savo prekybinius taškus, vėliau į konkurenciją įsijungė ir Britų imperija, Prancūzija.
Per visą laikotarpį nuo XIII a. teritoriją iš šiaurės lėtai apgyvendino gyvulių augintojai fulbiai, kurie ilgainiui įsitvirtino ir tapo viešpataujančia jėga. Jų tarpe paplitus fundamentaliojo islamo idėjoms, XVIII a. jiems pavyko sukurti keletą teokratinių valstybių: Futa Džaloną, Futa Torą.
XIX a. II pusėje regionas buvo pasidalintas tarp Portugalijos, Britanijos ir PRancūzijos. Tokiu būdu čia suformuotos dabartinių valstybių teritorijos.
Teritorija sutampa su Nigerio baseino didžiąja dalimi. Čia suklestėjo pačios didžiausios ir garsiausios Sahelio valstybės, tarp jų ir anksčiausia didelė Sahelio valstybė – Vagadu (VIII–XI a.), dar dažnai vadinama Gana (taip buvo tituluojami jos valdovai, tačiau su dabartine Gana ji neturi nieko bendro).
Vagadu buvo soninkių tautos valstybė, o jos provincijoje gyvenę mandinkai, pasinaudoję jos nusilpimu, XIII a. sukūrė Malio imperiją. Ji buvo viena didžiausių tuometinių pasaulio imperijų ir valdė visą Nigerio vidurupį bei Atlanto žemumas. Malį valdę valdovai buvo tituluojami mansa. Jie priėmė islamą, šalyje suklestėjo menas.
XV a viduryje Maliui nusilpus, hegemoniją perėmė kita tauta – songajai, kurie iš Gao miesto sukūrė Songajaus imperiją. Ši imperija klestėjo iki XVI a. pabaigos. Tada ši teritorija patyrė invaziją iš šiaurinių Saharos genčių. Regionas dezintegravosi ir niekuomet daugiau didelės valstybės čia nebesusikūrė.
Į pietus nuo Nigerio vidurupio buvusiose teritorijose (dabartinis Burkina Fasas) gyvenę mosiai apie XV a. sukūrė daug miestų valstybių. Tarp jų svarbiausios buvo Jetenga, Manprusi, Mosi, Gurma, Dagomba, Uagadugu. Jų valdovai buvo tituluojami naba, o nuo kažkurio amžiaus Uagadugu naba įgijo hegemoniją visose mosių žemėse ir pradėtas tituluoti moro naba (imperatoriumi).
Aplink Čado ežerą susiformavo atskiras kultūrinis Kanem-Bornu regionas, kuriame jau VI a. suklestėjo Sao civilizacija su įtvirtintais miestais. Nuo VII a. regione reiškėsi zaghava tauta, kuri įkūrė Kanemo imperiją, egzistavusią iki XIV a. Vėliau Kanemą, nusilpnintą bulala genčių puldinėjimų, pakeitė Bornu imperija, egzistavusi iki pat XIX a. pabaigos.
Nuo XVII a. Bornu įtaka rytuose inspiravo stipriai jos įtakotos Bagirmi valstybės susiformavimą. Ši valstybė su sostine Masenja, buvo valdoma bagirmių tautos. Ji ne kartą buvo priversta pripažinti savo kaimynių Bornu ir Vadajaus viešpatavimą.
Adamavos regionas buvo į pietus nuo Kanem-Bornu, ir į Sahelio civilizacijos orbitą buvo įtrauktas vėliausiai. Iki XIX a. vietinės pagoniškos tautos šiaurėje gyvenusių musulmonų buvo vadinamos kirdi. Tik 1809 m. Fulbių džihado metu įsikūrus Adamavos emyratui, čia buvo atneštas islamas.
Ryčiausias Sahelio civilizacijos regionas (dabartinio Sudano vakaruose ir Čado rytuose) buvo Darfūras, kuriame pirmoji valstybė buvo sukurta dadžiu tautos. XIV a. čia įsiviešpatavo nauja tauta – tandžurai. XVI a. pabaigoje į valdžią atėjo furų kilmės dinastija Keira, kurios valdoma valstybė imta vadinti Darfuru (t. y. furų kraštu).
XVII a. iki tol Darfūrui priklausiusios maba tautos imperijos vakaruose sukilo prieš centrinę valdžią ir sukūrė Vadajaus valstybę. XIX a. Vadajus tapo viena stipriausių Sahelio valstybių, kadangi įtvirtino naujus transsacharinės prekybos kelius.
Nubija (ypač po XVI a.) kartais irgi priskiriama Sahelio civilizacijai. Baltojo ir Mėlynojo Nilo slėniuose ir santakoje nuo seno egzistavo krikščioniškos nubų valstybės Nobatija, Makurija ir Alodija. Dvi šiauriausios buvo užkariautos Egipto XIV a., o piečiausiai buvusi Alodija XVI a. patyrė fundžų genčių invaziją: čia sukurta jų Senaro valstybė.
XIX a. Sahelio imperijos
XIX a. Sahelio teritorijoje susikūrė keletas didelių imperijų. Viena jų buvo Fulbių imperija, kurios lyderis Usman dan Fodio vykdė užkariavimus Vakarų Sahelyje. Jo sukurtas Sokoto kalifatas tapo viena didžiausių to meto Afrikos valstybių. Šie užkariavimai paskatino kitus fulbius kurti savo imperijas, tokias, kaip Tekulerą, Vasulu, ir kitas.
Kitas to meto užkariautojas buvo Rabih az-Zubayr iš Nubijos, kuris užėmė Bornu ir ilgai priešinosi prancūzams.
Kolonizacija
Sahelio tautų kolonizavimas prasidėjo iš vakarinių pakrančių, kur jau XVI a. įsikūrė pirmieji europiečių uostai, dažniausiai naudoti vergų prekyboje. Iš pradžių čia kūrėsi portugalai, vėliau su jais konkuravo anglai, o XIX a. įsijungė ir prancūzai. Visi jie įsikūrė skirtingų upių žiotyse, o jų užimtos teritorijos iki XX a. pradžios suformavo dabartinių valstybių sienas.
.svg){kind=small}