Bornu – istorinė valstybė, egzistavusi aplink Čado ežerą 1396–1893. Ji buvo tiesioginė Kanemo valstybės palikuonė, pratęsusi Saifava dinastiją ir visas kitas tradicijas. Dėl to drauge su Kanemu vadinama Kanemas–Bornu.
Įkūrimas
Kanemo valstybei nusilpus dėl vidaus kovų ir bulala genčių puolimų, 1396 jos sostinė buvo perkelta į vakarinę Čado ežero pakrantę. Valstybėje išliko Saifava dinastija, valdovo titulas mai.
Egzistavimo pradžioje valstybė susidūrė su daug sunkumų, kas nulėmė dažną valdovų kaitą. Valstybėje formavosi kanūrių tauta.
Suklestėjimas
XV a. pabaigoje mai Ali Dunamami laikais valstybė buvo konsoliduota. Įkurta jos pirmoji pastovi sostinė Ngazargamu (dab. Nigerijos Jobo valstijoje). XVI a. pradžioje valstybės galia labai sustiprėjo, ir ji vėl įgijo įtaką rytuose, sutriuškindama bulala buvusioje Kanemo teritorijoje įkurtą Jao sultonatą ir susigrąžindama senąją sostinę Ndžimi.
Idris Aluma (1571–1603) valdymo laikais valstybė patyrė didžiausią klestėjimą. Ji išvystė puikius diplomatinius ir prekybinius ryšius su Egiptu, Turkija, Tripoliu. Tuo metu Burnu tapo vienu svarbiausiu Sahelio civilizacijos prekybos taškų.
Buvo atliktos puikios reformos armijoje, administracijoje.
Nusilpimas
Bornu 1810 m.
Po Idris Aluma mirties Bornu ėmė pamažu silpti. Palaipsniui valstybė prarado teritorijas į rytus nuo Čado.
Paskutiniai smūgiai valstybei buvo suduoti XIX a. 1808 m. plečiantis Fulbių imperijai, jų lyderis Usman dan Fodio apsupo ir paėmė sostinę Ngazargamu. Fulbiams pasitraukus, Bornu įsigalėjo vietinis lyderis Muhammad al-Kanem, kuris perkėlė sostinę į Kukava (dab. Nigerijos Bornu valstijoje) ir realiai valdė šalį, nors oficiali dinastija tęsėsi iki 1846 m. Tais metais valdovu tapo Muhammad al-Kanem sūnus Umaras, kuris titulavosi jau ne mai, o šehu (šeichu).
Naujoji dinastija nesugebėjo susitvarkyti su vidinėmis ir išorinėmis problemomis. Ramybės nedavė Vadajus rytuose. 1893 m. valstybės egzistenciją nutraukė Rabih az-Zubayr.
