Vitaminai – smulkiamolekuliai organiniai junginiai, kurie turi būti gaunami su maistu ir organizmo naudojami ne energijai išgauti (kaip maistas), o kaip valdymo, kofermentinės ir panašios medžiagos.[1] Paprastai organizmas vitamino molekulių negamina visiškai arba gamina pernelyg mažai.
Vitamino sąvoka paprastai yra specifinė rūšiai, o mikroorganizmuose – net kamienams. Pvz., vitaminas C yra vitaminas tik aukštesniesiems primatams ir kai kuriems kitiems gyvūnams, tačiau, pvz., žiurkėms jis nėra vitaminas.
Bendra informacija
Istorija
Vitamino terminą 1912 metais pirmasis pavartojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin (aminas), kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar žinoma ir daug kitokių klasių vitaminų. Vėliau, atradus kitus vitaminus, paaiškėjo, kad vitaminai yra įvairios struktūros organiniai junginiai. Kai kurie jų neturi aminogrupės ir azoto.
Pavadinimai vitaminams iš pradžių buvo suteikiami, atsižvelgiant į ligas, kurių simptomus jie panaikina (antirachito, antiskorbuto, antipelagros, antiberi – beri vitaminai). Tačiau tam tikros avitaminozės sukelia labai įvairius ir kintamus simptomų derinius. Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 – 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais buvo pavadinta vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija.
Svarba ir panaudojimas
Žmonėms reikalingi 13 skirtingų vitaminų. Jų pats organizmas pasigaminti (susintetinti) negali, todėl privalo gauti su maistu. Nors šių junginių dažnai užtenka gauti labai nedideliais kiekiais, organizmui jie yra būtini, daugelis gyvybiškai svarbių reakcijų be vitaminų pagalbos vykti negalėtų.
Specialistai dažnai nesutaria dėl optimalios tam tikrų vitaminų paros dozės, tačiau žinoma, kad per dideli vitaminų kiekiai organizmui gali būti taip pat pavojingi kaip ir per maži. Būklė, kai vitaminų organizme yra per mažai vadinama hipovitaminoze (kai jų trūksta kritiškai – avitaminoze), o kai vitaminų yra pavojingai per daug – hipervitaminoze.
Tiek kritiškas stygius, tiek pavojingas vitaminų perteklius organizme gali sukelti stiprius negalavimus, kartais net mirtį. Tuo tarpu yra tokių vitaminų (pvz., vit. C ar kai kurie B grupės vitaminai), kurių per dideli kiekiai didelės įtakos nepadaro ir yra pašalinami su šlapimu, tačiau trūkumas sukelia itin rimtas ligas. Vienos pavojingiausių ligų, atsirandančių dėl nepakankamo vitaminų kiekio – skorbutas (vit. C stoka), Beri-beri (per mažai vit. B1), pelagra (trūksta vit. B3).
Vitaminai, skirtingai nuo daugelio kitų su maistu gaunamų junginių, nenaudojami kaip energijos šaltinis ar statybinė medžiaga, jie reikalinga formuoti kofermentams, kurie būtini daugeliui fermentinių reakcijų vykti.
Transportavimas organizme
Vitaminų transportavimo organizme būdas priklauso nuo jų tirpumo. Vandenyje tirpūs vitaminai gali būti transportuojami laisvi kraujo plazma ir limfa, o riebaluose tirpūs vitaminai reikalauja sudėtingesnių pernašos būdų. Vitaminai A, D, K ir E susijungia su chilomikronais, kurie gaminami žarnyno mukozinių ląstelių. Vitaminai A ir D iš kepenų į periferinius audinius pernešami specifinių surišančių baltymų, kuriuos gamina kepenų ląstelės. Taip pat nedideli kiekiai Vit. B1 Vit. B2 Vit. B12 Vit. H pernešami susijungę su specifiniais surišančiais baltymais. Dar vitaminai pernešami nespecifiškai susijungę su albuminu (B2, Vit. B6) ar imunoglobulinais (Vit. B2), susijungę su specifiniais tarpląsteliniais surišančiais baltymais (TSB)(Vit. A, Vit. D, Vit. E, Vit. B2, Vit. B12), eritrocitais (Vit. E, Vit. B3, Vit. B6).
Atsargų kaupimas žmogaus organizme
Organizme praktiškai kaupiami tiktai riebaluose tirpūs vitaminai, jie sandėliuojami susieti su audinių lipidais. Dėl šios priežasties didžiausios atsargos yra sukauptos rielabalinio audinio nestokojančiuose organuose, tokiuose kaip kepenys.
Vit. A – kepenyse, inkstuose, plaučiuose, antinksčių ir kūno riebaluose,
Vit. D – plazmoje, kūno riebaluose, raumenų ląstelėse,
Vit. E – kūno riebaluose, antinksčiuose, sėklidėse, trombocituose,
Vit. K – kepenyse, labai nedideliais kiekiais
Vit. C – antinksčiuose, leukocituose,
Vit. B1 – širdyje, inkstuose, smegenyse, raumenų ląstelėse,
Vit. B2 – kepenyse, inkstuose, širdyje,
Vit. B6 ir Vit. B12 nedideli kiekiai kaupiami kepenyse, inkstuose, širdyje.
Kiti vandenyje tirpūs vitaminai linkę būti greit pašalinami iš organizmo, todėl jų su maistu turime gauti nuolat.
Klasifikacija
Vitaminai gali būti skirstomi į dvi grupes pagal tirpumą: tirpūs vandenyje ir tirpūs riebaluose.
Tirpūs vandenyje
B grupės vitaminai (B1, B2, B3, B5, B6, B7, B9, B12)
KofermentųFAD ir FMN sudedamoji dalis. Skatina glikogeno susidarymą kepenyse, turi įtakos augimui, nes yra labai svarbus baltymų apykaitai. Be to, jis svarbus susidarant purinui, apsaugant regėjimo tinklainę nuo ultravioletinių spindulių pertekliaus.
Ariboflavinozė – odos pažeidimai (pvz, suskilę lūpų kampučiai)
Atrado D. T. Smith ir E. G. Hendrick1926 metais. Žinomas kaip Vitaminas G
Daugelis maisto produktų: mėsa, pieno produktai, nesmulkinti grūdai ir kt.
Kofermento A sudedamoji dalis. Labai svarbus įvairiems medžiagų apykaitos procesams, ypač baltymų, riebalų, angliavandenių galutinių skilimo produktų susidarymui.
Nuovargis, tirpstančios galūnės, traukuliai rankose ir kojose
Nukleorūgščių ir amino rūgščiųmetabolizmas, svarbūs fosfolipidų sintezėje – susidaro cholinas, svarbus susidarant ląstelių membranoms, dalyvauja vienanglių grupių pernešime
Kartais vitaminais vadinami augimo veiksniai: para – aminobenzoinė rūgštis (PABA) – vitaminu B10 (viščiukams), folacinas arba pteryl – heptaglutamo rūgštis – vitaminu B11 ar vitamino Bc – konjugatu (viščiukams), oroto rūgštis – vitaminu B13 (žiurkėms).
Senesni literatūros šaltiniai prie B grupės vitaminų priskiria B4 (adeniną) ir B8 (adenilo rūgštį).
Šaltiniai
↑Vitaminai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 307 psl.
Campbell, Reece, Biology, 7th ed., San Francisco, CA: Benjamin Cummings
Gerald F. Combs, Jr., Combshe Vitamins Fundamental Aspects in Nutrition and Health, 4th ed.