Rachitas (rachitis) – tai ankstyvojo amžiaus vaikų liga, pasireiškianti medžiagų (ypač fosforo, kalcio) apykaitos sutrikimu ir daugelio organų bei sistemų pažeidimu. Žodis rachitas kilęs iš graikų kalbos žodžio rhachis – stuburas. Ši liga buvo žinoma jau senovėje. 1650 m. ją smulkiai aprašė anglų mokslininkas Glisonas. Rachitas paplitęs visame pasaulyje, ypač ten, kur blogesnės gyvenimo sąlygos, žemesnis kultūros lygis.

Rachito priežastis – vitamino D trūkumas organizme, kuris atsiranda dėl:

1. Ligos nepakankamo vitamino D kiekio, gaunamo su maistu;
2. dėl padidėjusio vitamino D poreikio (kai kūdikis aktyviai auga)
3. dėl sumažėjusio vitamino D pasisavinimo žarnyne;
4. dėl sutrikusios vitamino D ir jo aktyviųjų formų sintezės organizme.

Viena iš svarbiausių rachito priežasčių – vitamino D stoka. Augančiam organizmui reikia žymiai daugiau negu suaugusiam fosforo ir kalcio. Rachitas pasireiškia, kada šis poreikis nepatenkinamas. Vitaminas D pasigamina odoje iš provitamino D (dehidracholesterino), veikiant saulės ultravioletiniams spinduliams ar švitinant kvarco lempa. Svarbu, kad vaikas pakankamai būtų gryname ore, nes ultravioletiniai spinduliai pro langą neprasiskverbia. Ultravioletinių spindulių kiekis gali būti įvairus priklausomai nuo klimato, metų laiko, atmosferos užterštumo, drėgnumo. Vitamino D yra gyvūninės kilmės produktuose: žuvų taukuose, kiaušinių tryniuose, svieste, kepenyse. Dirbtinai maitinami kūdikiai rachitu serga dažniau. Neišnešioti kūdikiai rachitu serga beveik visi, nes prastai funkcionuoja sistemos, kurios vitaminui D suteikia aktyvumo, taip pat organizmas intrauteriniu laikotarpiu per mažai sukaupia vitamino D. Sparčiai augant, vitamino D ir mineralinių medžiagų reikia daugiau. Vitamino D apykaita pablogėja sutrikus virškinimo organų, kepenų, inkstų funkcijai. Vitaminas D pasigaminęs odoje ar rezorbavęsis plonojoje žarnoje, su krauju patenka į kepenis. Jose pasigamina pirmieji vitamino D metabolitai. Jie su kraujyje patenka į inkstus. Čia pasigamina 5 – 10 kartų už vitaminą D aktyvesnis 1,25 – dioksivitaminas D, savo aktyvumu primenantis hormonus. Jo atsargos kaupiasi riebaliniame ir raumeniniame audinyje bei kepenyse, mažina išsiskyrimą su kepenimis. 1,23 – dioksivitaminas D skatina kalcio ir fosforo rezorbaciją žarnyne, nusėdimą kauluose, reguliuoja koncentraciją kraujyje, mažina išsiskyrimą su šlapimu. Dėl 125 – dioksivitamino D stokos kraujyje sumažėja kalcio. Tai paskatina prieskydines liaukas daugiau išskirti parathormono, kuris išplauna kalcį iš kaulų, skatina kalcio ir fosforo išsiskyrimą su šlapimu.

• Apetito stoka
• Dirglumas
• Pakaušio prakaitavimas
• Kaulų minkštėjimas
• Vėlyvas dantų dygimas
• Kaulų formos pakitimai
• Mažas raumenų įtempimas (tonusas)
• Pakaušio suplokštėjimas
• Kreivos kojytės
• Kuprelės susidarymas

Ligos pradžioje kūdikis pasidaro irzlesnis, blogai miega, prakaituoja, galvytę trina į pagalvę, delniukai drėgsta. Dėl mažesnio raumenų įtempimo lengviau lankstosi rankos ir kojos (kūdikis nerodo jokio pasipriešinimo galūnes lankstant). Pačiupinėjus kūdikio galvos kaulus ties momenėliais, jaučiama, kad jų kraštai minkštesni (pasiduoda lengvai paspaudus). Blogesnis vaiko apetitas. Po kiek laiko pasidaro plokštesnis vaiko pakaušis, susidaro vadinamoji rachitinė plikė. Tokio vaiko dantukai dygsta vėliau negu sveikų bendraamžių. Dėl mažo raumenų įtempimo sergantys rachitu vaikai vėliau pradeda sėdėti, stovėti, vaikščioti. Kartais vyrauja ne kaulų minkštėjimo, o kaulų formos pasikeitimo procesai (susiformuoja rachitui specifiniai požymiai).

Rachitas gali būti lengvas, vidutinio sunkumo ir sunkus, gali pasireikšti ūmiai ar poūmiai. Jei ligos eiga ūmi, minkštėja vaiko kaulai, vėliau užsidaro momenėliai, pavėluotai suauga kaukolės kaulai (siūlės tarp jų), deformuojasi galva, krūtinės ląsta pasidaro varpo formos (siaura viršutinėje dalyje, platėjanti link pilvo), sunkiais atvejais gali pasidaryti „vištos“ krūtinė – į priekį išsikiša krūtinkaulis. Gali iškrypti stuburas (susidaro rachitinė kupra). Vaikui pradėjus vaikščioti, iškrypsta jo kojytės (pasidaro O arba X formos). Vaikas lėčiau auga, yra irzlus, neramus, blogai miega.

Jei ligos eiga poūmė, pakinta vaiko kaulų forma. Ant šonkaulių atsiranda sustorėjimų – „rachitinių karolių“, ant riešų atsiranda „rachitinės apyrankės“, išveša kaktos ir viršugalvio gumburai, pasidaro „kvadratinė galva“, suplokštėja pakaušis. Bet kokiai rachito eigai būdingas mažas raumenų tonusas, dėl to būna didelis „varlės“ pilvas. Negydomi vaikai lėčiau auga, atsilieka nuo bendraamžių, turi mažiau dantų. Sveikstant simptomai išnyksta, vaikas pasidaro ramesnis, tačiau kaulų deformacijos išlieka visam gyvenimui.

Gydymas tuo veiksmingesnis, kuo ankstyvesnis. Svarbiausia yra pašalinti rachitogeninius veiksnius ir likviduoti vitamino D stoką. Pirmiausia reikia sutvarkyti kūdikio maitinimą ir režimą, nes vien vitaminu D rachito išgydyti neįmanoma. Mažiau duodama karvės pieno (ne daugiau kaip 0,5 l per parą), geriau tinka rūgštūs mišiniai, ypač kefyras, nes jie geriau pasisavinami. Kad vaikas gautų pakankamai mineralinių medžiagų, vitaminų, reikia jį maitinti daržovių koše, kruopų košes virti daržovių nuovire, rečiau valgydinti kruopų, miltiniais patiekalais, duoti daugiau vitamino D turinčių produktų (sviesto, kiaušinių trynių). Nuo riebalų gausumo pablogėja kalcio rezorbacija žarnyne. Būtinos oro vonios, masažas ir mankšta. Masažas ir mankšta netinka rachito įsigalėjimo periodu, ūminės eigos atveju, bet ypač gerai tinka liekamųjų reiškinių periodu. Vitaminas D dozuojamas atsižvelgiant ne į amžių, o į rachito eigą, sunkumo laipsnį, metų laiką, gyvenimo sąlygas. Rachito deformacijoms išvengti svarbu tinkama slauga. Kad nesideformuotų galvos kaulai, kaitaliojama kūdikio padėtis lovutėje. Paprastai kūdikiai sukasi į šviesos pusę, todėl reikia keisti lovutės ar pagalvės vietą. Kad nesideformuotų krūtinės ląsta, nevystomos rankos, o kad neiškryptų stuburas – kūdikis nesodinamas, nuolat nenešiojamas ant tos pačios rankos, o kad neiškryptų rankos ir kojos – vengiama jį statyti ant kojų, neleidžiama vaikščioti.

Kaulų deformacijos, stuburo iškrypimai. Dėl sumažėjusio raumenų tonuso sutrinka vaiko kvėpavimas, neretai prisideda plaučių uždegimas. Dažnai tokie vaikai serga mažakraujyste. Kartais po gydymo ir ligonio būklės pagerėjimo liga vėl pasikartoja.

Rachito profilaktiką reikia pradėti dar prieš gimimą. Nėščiajai per parą reikia 500 TV vitamino D. Ji turi racionaliai maitintis, kuo daugiau būti gryname ore. Paskutiniuosius 3 – 4 mėn. patartina kasdien vartoti po 1 – 2 hendevito žirnelius. Jei gyvenimo sąlygos nepalankios, paskutiniuosius 2 nėštumo mėn. vitamino paros dozę galima padidinti iki 100 TV. Moterims nuo 30 – 35 m. ar sergančioms kraujotakos ligomis vitamino D neskiriama. Pirmaisiais ir antraisiais gyvenimo metais rachito profilaktika būtina kiekvienam. Ji ypač reikalinga gimusiam vėlyvą rudenį ar žiemą, dirbtinai maitinamas, neišnešiotam kūdikiui, taip pat dvyniams. Svarbiausios postnatalinės profilaktikos priemonės yra šios: racionalus maitinimas, gera higieninė priežiūra, grūdinimas, saugojimas nuo infekcinių ligų ir specifinė profilaktika.

• Vaikų ligos: vadovėlis medicinos mokyklų moksleiviams. – V.: Mokslas, 1989. ISBN 5-420-00487-9
• Šeimos daktaras. – V.: Avicena, 1994. ISBN 9986-437-6-4

• Sveikas.lt Rachitas Archyvuota kopija 2010-08-15 iš Wayback Machine projekto.

• Mamos dienoraštis. Rachitas
• Mamos žurnalas. Rachitas