Ulčiai paprastai gyvendavo mažosiomis šeimomis, pasitaikydavo poligamija (8 % atvejų). Būta ~30 giminių. Kiekvienos giminės šeimos gyvendavo išsibarsčiusios, o susirinkdavo per metines dangaus permaldavimo, lokio šventes. Socialinis pagrindas – gyvenvietės bendruomenė. Ji nustatydavo santykius tarp gyvenvietės gyventojų. Ulčiai gyveno sėsliai; XVII–XIX a. duomenimis, kai kurių gyvenviečių amžius jau tada siekė kelis šimtus metų. Žiemavietės paprastai būdavo įkuriamos Amūro pakrantėje. Namai – dideli, keturkampio plano, vienos patalpos, su stulpiniu karkasu, rąstinėmis sienomis. Dvišlaitis stogas dengiamas žolės sluoksniais. Šildomas 2–3 židiniais, iš kurių dūmai plačiais ir žemais gultais išeidavo į kaminą, išsikišusį toliau nuo namo. Tokiame name gyvendavo 2–4 šeimos. Vasaromis šeimos išsiskirstydavo į vasaros buveines.
Tradicinė ulčių vyrų ir moterų apranga – kimono chalatas (dažniau – audeklinis, žiemą – vatinis). Proginiai chalatai dažnai ištisai išsiuvinėjami. Iš žuvies odos, zomšos (vasarą) ar iš įvairių pūkų (žiemą) gaminti armi. Po chalatu vilkimos kelnės, puskojinės (iš audinio, vatos, zomšos, žuvies odos), antkrūtinis (vyrų – mažas, pūkinis, moterų – ilgas, puoštas biseriu, metaliniais bligučiais). Vyrai nešiodavo sijonus iš ruonio odos, medžioklines prijuostes, progines puošnias prijuostes, medžioklines striukes iš briedžio odos, mažas pūkines kepures ir kt. Avalynė – iš zomšos, juostų, žuvies odos. Moterų apranga puošta šuns, lapės, voverės pūkais, elnio karčiais.
Ulčių virtuvės pagrindas – žuvis. Ji valgoma žalia, virta, kepta, džiovinta, vytinta. Pagavę stambų eršketą ulčiai suvalgydavo tik nedidelę jo dalį, o kitką panaudodavo jukolai paruošti. Šunims ruošdavo jukolą iš žuvų kaulų, smulkių žuvyčių. Daugumą jukolos gamindavo iš lašišų, kurios Amūre keletą savaičių visą parą plaukia neršti.
Ulčių tradicinė tikyba turi panašumų su aplinkinių tautų. Ypač gerbtos dangaus dvasios, taip pat vandenų, žuvų, jūros gyvūnų šeimininkas Temu, nuo kurio, kaip tikėta, priklausydavo žūklės sėkmė, medžioklės plotų dvasios, gyvenančios upėse, kalnuose uolose, namų židinio sergėtojas Pudia, protėvių dvasios, namų globėjos. Taigos valdovas Duente Edeni įsivaizduotas kaip milžiniškas lokys. Lokio medžioklė ir jo mėsos valgymas būdavo svarbi apeiga, kurią lydėdavo daug įvairių tabu. Buvo paprotys auginti lokį keletą metų nelaisvėje. Lokio laikymu, svečių kvietimu į Lokio šventę, kurios metu degtas šventinis laužas, vykdavo žaidimai, linksmybės, būdavo siekiama taigos valdovo malonės. Lokio šventės, vestuvių, minėtuvių metu vykdavo pasakotojų-šamanų pasirodymas. Jie dainuodavo, vaidindavo, bendraudavo su dvasiomis. Ulčių tautosaką sudaro pasaulėkūros mitai, pasakojimai, pasakos apie dvasias, gyvūnus, stebuklinės pasakos, padavimai, istorinės legendos, patarlės, mįslės. Muzikos instrumentai – paprasti, vienastygiai smuikai, geležiniai ir mediniai dambreliai, mažos daudytės.[3]
