Cachurai (sav. йыхъбы, цIаIхбы) – Kaukazo tauta, gyvenanti Rusijoje (Dagestane) bei šiaurės Azerbaidžane. Bendra populiacija – apie 30 tūkst. žmonių. Cachurų kalba priklauso šiaurės rytų Kaukazo kalbų lezginų pošeimiui; pagrindinės tarmės cachų ir gelmetų. Taip pat kalba rusiškai, azerbaidžanietiškai. Tikintieji – musulmonai-sunitai.
Dagestane cachurai apgyvendinę sunkiai pasiekiamą, aukštikalnėse įsikūrusį Rutulo rajoną, Samuro aukštupį (senovėje šis kraštas vadinosi Kalnų Magalu). Azerbaidžane gyvena pietiniuose Didžiojo Kaukazo šlaituose – Zakatalo, Kachio ir Belokano rajonų pakalnių kaimuose.
Istorija
Cachurų tautovardis kilęs nuo pagrindinės jų gyvenvietės Dagestane – Cachuro. Armėnų ir gruzinų šaltiniuose minimi nuo VII a. kaip „cachaikai“. Cachurai buvo viena iš tautų, įėjusių į Kaukazo Albaniją. Šiai žlugus, cachurai sudarė savo valstybėlę Cuketiją, su sostine Cachure. Islamą priėmė X–XI a., nuo to laiko cachurų pradėjo rastis užrašai arabų rašmenimis. XI–XIII a. Cachure būta medresės, kurioje bandyta į cachurų kalbą išversti arabiškų šventųjų tekstų. Nuo XV a. cachurų žemes valdė cachurų sultonas. XVIII a. sultono rezidencija perkelta į Ilisu (Azerbaidžanas), valstybė pradėta vadinti Ilisu sultonatu. Užkaukazės cachurų laisvosios kaimų bendruomenės su avarais sudarė Džaro-Belokano laisvųjų bendruomenių sąjungą. XIX a. cachurus užkariavo Rusijos imperija.
Cachurų aūlas Dagestane – Gelmecas
Ūkis
Kalnuose cachurai tradiciškai augino kviečius, rugius, miežius, soras. Lygumose laukai drėkinti, auginti žiemkenčiai, kukurūzai. Pagrindiniai auginami gyvūnai – avys ir arkliai. Dabar būdinga nugintinė gyvulininkystė ir terasinė žemdirbystė. Azerbaidžano pusėje – sodininkystė, daržovių, tabako auginimas. Tradiciniai amatai – odos, vilnos apdirbimas, verpimas, kilimų audimas. Seniau vyrai dirbdavo akmenų skaldyklose, ūkiuose.
Dagestano cachurų aūlai įsikūrę sunkiai pasiekiamose kalnų viršūnėse, upių tarpekliuose, stačiuose šlaituose. Gyvenvietės planas laiptinis-terasinis (šlaituose), gatvinis (prie upių), kupetinis (viršukalnėse), mišrus (papėdėse). Kaimas dalijasi į kelis kvartalus, kuriuose gyvena viena ar kelios gimininės grupės (tuchumai). Bendruomenės centras – mečetė ir „himha“ aikštė.
Būstas vieno aukšto, akmeninis su plokščiu stogu, į gatvę išeina plokščia siena. Azerbaidžane būdingi pusantro aukšto plaušplyčių namai su dvišlaičiu šiaudų ir meldų stogu. Dabar būdingi dviaukščiai namai su veranda.
Cachurų apranga panaši į kitų Kaukazo tautų: vyrai nešioja čerkeses, bešmetą, kailinius, burkas, karakulio arba kūgiškas kepures, bašlyką, dėvi čiuviakus, susijuosę odiniu diržu su kinžalu. Moterys vilki kelnėmis, ilgu sijonu, marškiniai, bešmetais, kepuraitėmis, puošiasi sidabro papuošalais.
Kultūra
Cachurams būdingas vaišingumo ir tarpusavio pagalbos paprotys, tuchumų solidarumas. Iki XX a. 3–4 dešimtmečio vyravo didžioji šeima (30–35 žmonės, 3–4 kartos), vėliau subyrėjo į mažąsias. Bendruomenės endogaminės, tuchumo ribose. Santuoką įtvirtindavo sutarimu. Jaunos merginos su suaugusiais negiminingais vyrais tiesiogiai nebendraudavo. Kaimo bendruomenei vadovaudavo vyrų sueiga – džamatas. Esant reikalui šaukdavo tautos sueigą – ižlasą – kurioje dalyvaudavo kaimų atstovai. Nuo XIX a. pagrindiniu kaimo valdytoju tapo seniūnas (kavcha).
Svarbiausios cuchurų šventės – Uraza bairamas, Kurban bairamas, Novrūzas (Juchvanin jygis), Pirmosios vagos šventė (Veica ačesas). Prieš šienapjūtę švęsdavo vasaros šventę Seiraną – trims dienoms keliaudavo į šventuosius kalnus.
Cachurų tautosaka patyrė azerbaidžaniečių įtaką. Išsaugojo pasakojimų, pasakų, raudų, taip pat dainų (pastarosios – cachurų ir azerbaidžaniečių k.). Tradiciniai muzikos instrumentai – taras, sazas, zurna, būgnas.[3]
.JPG)
