Upės ištakos yra šiaurės rytų Mongolijoje: Ononas ir Ingoda sudaro Šilką, o Kerulenas po liūčių pasiekia Argūnę. Šilka ir Argūnė teka Rusijos Užbaikalės kraštu. Šios upės susilieja į pietryčius nuo Mogočios ir sudaro Amūrą. Ši upė toliau teka rytų, pietryčių kryptimi Rusijos-Kinijos valstybine siena, istoriniu Mandžiūrijos regionu. Aukštupio slėnis siauras, už Zėjos žiočių – išsiplečia. Kertant Mažojo Chingano kalnus slėnis vėl susiaurėja. Už Chabarovsko Amūras pasuka į šiaurės rytus ir teka per Rusiją, sudaro platų, pelkėtą slėnį, skaidosi į protakas. Įteka į Ochotsko jūrą, Amūro limaną (Totorių sąsiaurio šiaurinė dalis) priešais Sachalino salą, ties Nikolajevsku prie Amūro.
Amūro tikrasis ilgis yra 2824 km, skaičiuojant nuo Argūnės ištakų – 4444 km. Vandens sistema Kerulenas-Argūnė-Amūras yra 10 pagal ilgį pasaulyje.
Upės vidutinis debitas – 10 900 m³/s, didžiausias (ties Chabarovsku) – 40 000 m³/s (vasaros poplūdžių metu), minimalus – 345 m³/s. Dėl nesniegingų žiemų pavasario potvyniai nedideli, bet smarkiai ištvinta vasaros liūčių metu. Per parą upė nuneša 41 tūkst. tonų nešmenų. Aukštupyje upė būna užšalusi nuo lapkričio pradžios iki gegužės pradžios, žemupyje – nuo lapkričio pabaigos iki balandžio pabaigos[1].
Reikšmė
Amūro baseinas nuo seno buvo gyvenamas tungūzų tautų, mongolų, nivchių, kurias kinai vadino „laukiniais džiurdženais“. XIII–XIV a. upės pakrantėje pradėti kurti kinų postai. XVII a. dėl regiono kontrolės ėmė varžytis Rusija ir Kinija, o XIX a. šių valstybių siena nuvesta Amūro upe (Aigunės sutartis). Nikolajus Muravjovas-Amurskis vadovavo ekspedicijai palei Amūrą.
Kinai upę seniau vadino kin. 黑河, pinyin: hēi hé „juodąja upe“, o vėliau – Hēilóng Jiāng „juodojo drakono upe“. Mongoliškas pavadinimas Амур Хара-Мурэн reiškia „juoda plati upė“, o mandžiūrų Sahalijan Ula – taip pat „juodoji upė“. Rusiškas pavadinimas Amūras pateko per tungusų-mandžiūrų kalbų žodžius амар, дамур, reiškiančius „didelė upė“.
