Mandž(i)ūrija (romanizuotai mandžiūrų kalba Manju, supapr.kin. 满洲; tradicine kin. 滿洲; pinyin Mǎnzhōu; mong. Манж) – didelis istorinis regionas Rytų Azijoje, dažnai laikomas Didžiosios stepės ryčiausia dalimi.
Istorinė Mandžiūrija šiuo metu yra padalinta tarp dviejų valstybių, – Kinijos ir Rusijos. Mandžiūrija siaurąja prasme yra laikoma tik Kinijos Mandžiūrija, t. y. Šiaurės rytų Kinija (dar vadinama Vidine Mandžiūrija). Rusiškoji Mandžiūrijos dalis (kartais įskaitant Sachaliną) dar vadinama Išorine Mandžiūrija.
Iš esmės geografinė Mandžiūrija sutampa su Amūro baseinu.
Mandžiūrija dažnai yra laikoma Didžiosios stepės ryčiausia dalimi, nors vietinė gamta ir klimatas šiek tiek skiriasi nuo stepės klimato. Dėl jūrų artumo klimatas čia gana drėgnas, o vakariniai Chingano kalnai sulaiko drėgmę Mandžiūrijoje. Dėl to regionas yra miškingas. Didžiausios upės Amūras ir Usūris drėkina žemę.
Vasarą temperatūra yra aukšta, beveik tropinė. Vidutinė liepos temperatūra siekia 31 laipsnį. Vasaros pasižymi ypač didele drėgme. Žiemos, tuo tarpu, yra labai šaltos, ir šaltį atneša šiaurės bei šiaurės vakarų vėjai. Vietomis minimali temperatūra gali siekti -30 laipsnių. Dėl specifinių gamtos sąlygų žiemą čia beveik nesninga.
Dėl gana atšiaurių sąlygų Mandžiūrija labai ilgą laiką buvo primityvų gyvenimą gyvenusių tautų teritorija. Tos tautos vertėsi medžiokle, žvejyba ir gamtos gėrybių rinkimu. Jos beveik visos priklausė tungūzų kalbinei grupei. Gyventojai, skirtingai nei Mongolijos plynaukštėje, pasižymėjo gana sėsliu gyvenimo būdu. Nepaisant to, jos dažnai keldavo grėsmę pietuose esančioms valstybėms – Kinijai ir Korėjai. Manoma, kad šiaurės Korėjos tautos (pujo, kogurio ir kitos) kilo iš Mandžiūrijos ir buvo tungūzai.
Rytinėje Mandžiūrijoje nuo pirmųjų mūsų eros amžių buvo įsigalėję sušenai, kuriuos apie V a. pakeitė mohe. Šios gentys daug kariavo su Korėjos valstybe Kogurio.
Kumo ši (kin. 庫莫奚) – po gana ilgo Kinijos viešpatavimo, maždaug 755–847 m. buvo stipriausia jėga Mandžiūrijoje, organizavusi įvairius sukilimus prieš Kinijos valdžią. Galiausiai jie buvo sutriuškinti Kinijos pajėgų.
Kidaniai (rus.кидани; angl.Khitans) – giminingi kumo ši, įgavo hegemoniją Mandžiūrijoje po šių sutriuškinimo ir Tang Kinijos nusilpimo. 916–1125 m. jie įkūrė galingą Liao valstybę, kuri valdė pietinę Mandžiūriją.
Džurdžėnai (rus.чжурчжени; angl.Jurchens) – buvo rytinių Mandžiūrijos tautų (greičiausiai sušenų ir mohe) palikuonys. Po kidanių nusilpimo, jie įkūrė Džin valstybę (1115–1234), kuri valdė ne tik Mandžiūriją, bet ir Šiaurinę Kiniją.
Mandžiūriją užkariavus Mongolų imperijai, regionas buvo įtrauktas į Kinijos įtakos orbitą, čia valdė kiniškos Juan, Ming dinastijos. Tuo metu iš vietinių gyventojų džurdžėnų formavosi įvairios tautos, tokios, kaip nanajai, mandžiūrai ir kt.
Tiesioginiai džurdžėnų protėviai mandžiūrai tapo žinomi nuo XVII a. Nusilpus Ming imperijai, jie konsolidavo valdžią, įkurdami Čing valstybę. Ši valstybė pirmą kartą istorijoje užkariavo visą Kiniją, Mongoliją, Tibetą, Rytų Turkestaną, sukurdama prielaidas dabartinei Kinijos teritorijai. Mandžiūrai Kinijoje įdiegė mandžiūriškas madas, mandžiūrų kalba imperijoje buvo naudojama kaip oficiali kalba.
Tuo metu visa Mandžiūrija priklausė Čing Kinijos imperijai. Jos sienos su Rusija buvo užtvirtintos 1689 m. Nerčinsko sutartimi, ir šiaurinė riba ėjo ties Stano kalnagūbriu, t. y. ties geografine Mandžiūrijos riba. Tačiau nuo XVIII a. rusai nepastebimai kolonizavo menkai kontroliuojamą šiaurės Mandžiūriją, o 1858 m. privertė Kiniją pasirašyti Aiguno sutartį, kuria Mandžiūrija buvo padalinta, ir visa teritorija už Amūro upės atiteko Rusijai. Šio padalijimo klausimas nėra išspręstas ir dabar, kuris reiškiasi kaip Kinijos-Tarybų Sąjungos pasienio konfliktas.
