Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc.Sophie de Choiseul-Gouffier) (1790–1878) – viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje, rašė ir knygas leido prancūzų kalba.
Biografija
Gimė prie Lydos, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822 m.) ir Marijos Pšezdzieckytės šeimoje. Tėvai išsiskyrė, kai Sofija buvo dar maža, ji augo generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje, kartu su jų dukterimi Dorotėja Marikonyte.[1] Čia
gavo tinkamą išsilavinimą, namų mokytojai mokė bendrojo lavinimo dalykų, muzikos. Piešimo mokytojas buvo būsimasis VU profesorius Jonas Rustemas. Namuose buvo kalbama prancūzų kalba, kuri jai buvo gimtoji.[2]
1812 m. pavasarį Sofija Taujėnų dvare susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties.
1812 m. prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, susipažino su Napoleonu, kuris buvo ir pirmasis jos kūrybos vertintojas.[3]
Vėliau gyveno tėvo statytame Rokiškio dvare, kur 1818 m. vasario 3 d. miesto Šv. Mato bažnyčioje[4] susituokė su Rusijos didiko ir Platelių dvaro savininko grafo Augusto de Šuazel-Gufjė sūnumi Antuanu Lui Oktavijumi (pranc.Antoine Louis Octave ).[5] Užaugino vieną sūnų Aleksandrą (pranc.Alexandre Ladislas Ignace Octave), kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos imperatorius Aleksandras I. Po vyro mirties Sofija su sūnumi apsigyveno Platelių dvare ir kurį laiką jį valdė. XIX a. vid. dvaro rūmus ji rekonstravo – ant senų pamatų pastatė naujus.[6]
Sofija pažinojo daugelį iškilių ano meto Europos menininkų.[7]
S. Tyzenhauzaitė – viena pirmųjų istorinės Lietuvos rašytojų moterų. Kūrė ir knygas leido prancūzų kalba. Didžioji dalis kūrybos – istoriniai romanai, paremti tikrais istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.
Kūriniai:
„Lenkas Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“ (1818 m.)
„Barbora Radvilaitė“(1820 m.)
„Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ (1824 m.)
„Nykštukas politikas“ (1827 m.)
„Halina Oginskaitė, arba Švedai Lenkijoje“ (1831 m.)
„Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (memuarai, kitaip vadinosi – „Reminescencijas“, 1862 m.)
„Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.)
„Litanijos“ (1878 m.)
Įdomūs faktai
Napoleonas yra pasakęs, – ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija.[3].
