Išsidėstęs 13 km į šiaurę nuo Paryžiaus žiedinio automobilių kelio ir 21 km nuo Šarlio de Golio tarptautinio oro uosto. Šalia telkšo d’Enghien ežeras. 20 866 gyventojai (2014 m. duomenys).
Iki XIX a. garsėjo plytų gamyba, vėliau ši pramonė sustojo, nes sumažėjo molio atsargos Champeaux plynaukštėje. Vėliau dar kiek buvo gaminamos čerpės. „BALT Extrusion“ produkcija – kateteriai ir venų implantantai – gerai žinoma šalyje ir užsienyje, įmonė šioje srityje pirmauja pasaulyje. Didžiausias darbdavys – vietinė klinikinė ligoninė, kartu su filialu Obono mieste įdarbina 1700 darbuotojų. Veikia dar dvi klinikos, vienuolika senelių namų ir kt. socialinės įstaigos.
Istorija
Apylinkėse jau gyventa neolito amžiuje. Gyvenvietės vardas kildinamas iš lot.Mons Maurentius 'Maurencijaus kalnas'. Kartu gyvuoja vietinė legenda, skelbianti, kad šis pavadinimas Karolio Martelio laikais atsirado vienam iš karių mūšio metu sušukus „Voilà mon Maure occis!“ (liet.Tai užmuštas mano Mauras!).
Strateginė aukštuma, ant kurios kūrėsi Monmoransi, dominavo virš romėnų kelio į Ruaną, todėl jau IX a. ten buvo suręsta medinė pilaitė. Nuo 997 m. pilis atiteko Bušarui II Barzdotajam, vienos iš garsiausios prancūzų kilmingųjų giminės (nuo XII a. ji buvo vadinama de Montmorency) pradininkui. XII a. išmūryta akmeninė pilis ir gynybinė sienа aplink miestelį. Pamažu Monmoransi išaugo į stamboką amatų ir prekybos centrą, 1257 m. jame įsikūrė tamplieriai. Šimtametis karas miestiečiams atnešė mirtį ir ekonominį nuosmukį, griuvėsiais virto ir akmeninė pilis, vėliau ji jau niekada nebebuvo atstatyta.
XVI a. apylinkėse išplito vynuogininkystė ir sodininkystė. Krašte kilo religiniai karai, žuvo nemažai protestantų tikinčiųjų. 1632 m. užgeso de Montmorency giminė ir miestas perėjo į Burbonų rankas. XVII a. Monmoransi mieste jau buvo apie 1500 gyventojų, kurie specializavosi vietinės veislės trešnių auginimu. Miestas pamažu virto Paryžiaus bankininkų ir dvarų artistų poilsio vieta. Savo kūriniais vietovę išgarsino žinomi menininkai Madam de Sevinė ir Šarlis Lebrenas, čia pasistatę vasarnamius (iki mūsų dienų neišliko). 1689 m., kunigaikščiui de Condé prašant, miestui suteiktas Angjeno (Enghien; Anguien) vardas.
Paminklas Žanui Žakui Ruso
1702 m. turtingas finansininkas Pierre Crozat le Jeune nupirko apleistą Šarlio Lebreno vilą ir jos vietoje pastatė naujus rūmus. Juose apsigyveno maršalas de Montmorency-Luxembourg, žinomas ir kaip pasaulinio garso filosofo ir rašytojo Žano Žako Ruso globėjas. Pastatas nebuvo prižiūrimas, pamažu nyko ir 1817 m. buvo nugriautas. 1788 m. netoliese iškilo kiti rūmai, kurie nuo 1906 m. miestui tarnauja kaip rotušė.
XVIII a. garsiausiu miesto svečiu buvo Žanas Žakas Ruso, gyvenęs Enghien’e 1756–1762 m.: pirmiau pas Louise d'Épinay, vėliau pas maršalą de Montmorency-Luxembourg. Pastarasis globėjas filosofui paskyrė atskirą nedidelį namelį, kuriame gimė žinomi veikalai: „Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ (1762 m.); romanai „Julija, arba Naujoji Eloiza“ (1761 m.) ir „Emilis, arba Apie auklėjimų“ (1762 m.). Išspausdinus pastarąją knygą, dėl jos turinio šalyje kilo skandalas ir Ž. Ž. Ruso turėjo skubiai pasitraukti į Šveicariją.
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu Nacionalinis Konventas 1793 m. nusprendė pervadinti Angjeną į Emilį, taip pagerbiant Ž. Ž. Ruso ir jo skandalingąjį kūrinį „Emilis, arba Apie auklėjimų“. Kai didysis filosofas buvo perlaidojamas iš Ermenonville kapinių (Šveicarija) į Panteoną Paryžiuje, karstas su palaikais 1794 m. trumpam buvo iškilmingai pašarvotas miesto aikštėje.
XIX a. gyvenvietė išliko kurortiniu Paryžiaus priemiesčiu. 1866 m. geležinkelio linija sujungė jį su Angjen le Benu. Amžiaus bėgyje ir toliau buvo karštai diskutuojama dėl jo pavadinimo: 1813 m. Napoleono įsakymu grąžintas Monmoransi vardas; po metų pervadintas į pirminį Angjenas; vadinamojo Šimtadienio metu – vėl Monmoransi; 1815 m. Burbonams grįžus į valdžią – vėl Angjenas; 1832 m. galutinai pavadintas Monmoransi (o šalia telkšančiam ežerui sutektas Angjeno vardas). Per Prancūzijos-Prūsijos karą miestą užėmė priešų kareiviai. 1870 m. išreikalavę iš miestiečių 400 000 frankų išpirką, jie pasitraukė.
XX amžiuje kone keturgubai išaugo gyventojų skaičius, išsiplėtė ir užimama teritorija. Senamiestis išlaikė savo viduramžišką charakterį, pats Monmoransi dvelkia provincialumu ir neskubiu gyvenimo tempu. Priešingai nei kitose Paryžiaus miestuose–palydovuose daugiaaukščių mažai, išliko daug XIX a. statytų vilų. Išimtį sudaro pietinis Champeaux rajonas, kur 1960–1970 m. išdygo daugybė šeimyninių ir daugiabučių namų. Skaitlingais parkais garsėjančiame mieste nekilnojamo turto kainos gana aukštos, nepaisant netolimo Šarlio de Golio oro uosto ir greta nutiestos automagistralės A 15 keliamo triukšmo.
Nuo 1843 m. organizuojama kelių tūkstančių palaidotų sukilėlių ir kitų emigrantų iš LDK ir Lenkijos teritorijų kasmetinė pagerbimo šventė. Po pamaldų ir giesmės „Boże, coś Polskę“ Šv. Martyno bažnyčioje iškilminga procesija keliauja į kapines, kur padedami atminimo vainikai.
Miestų partnerystė
Miestai, su kuriais Monmoransi yra užmezgęs partnerystės ryšius:
