PROFILPELAJAR.COM

Jonas Rustemas (arm. Յան Ռուստամ, turk. Jan Rustem 1762 m. Pėroje, Konstantinopolio priemiestis – 1835 m. birželio 21 d. Dūkšteliuose) – dailininkas, daręs įtaką XIX a. lietuvių dailės raidai, dailės pedagogas.

Biografija

Rustemo motina prancūzė, tėvas buvo armėnas. 10 metų Rustemą Podolės žemių generolas Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823), susižavėjęs geru berniuko prancūzų kalbos mokėjimu, atsivežė į Pulavų dvarą (Lenkija). Čia Rustemą piešimo pagrindų mokė Čartoriskių namų mokytojas Žanas Pjeras Norblenas (1745–1830). Norblenui visam laikui persikėlus į Varšuvą, Rustemas persikėlė gyventi, Varšuvoje baigė mokyklą, studijavo menus.

Manoma, kad 1788–1790 m. Jonas Rustemas praleido Vokietijoje. Nuo 1788 m. „Uoliojo lietuvio" masonų ložės narys. Nuo 1790 m. ilgą laiką gyveno Lietuvoje, keliaudamas iš dvaro į dvarą. Tapė portretus, vertėsi privačiomis dailės pamokomis.

Kūryba

Jono Rustemo kūrybos sritys – tai tapyba, piešiniai, kortos, gyvieji paveikslai, architektūrinis švenčių apipavidalinimas. Žanrų požiūriu jo kūryboje atrandami portretai, peizažai, buitinės scenos. Dingo beveik visos jo sukurtos neportretinės drobės. O apie portretus galime šnekėti taip pat tik su išlygomis. Vis dėlto J. Rustemas nutapė kone visą Vilniaus ir dalies Lietuvos tarp 1800–1830 m. aukštuomenę. Ilgą laiką jo portretai buvo vertinami ne dėl jų meninės išraiškos, o visų pirma dėl skambių asmenybių pavardžių.

Dauguma Jono Rustemo darbų nedatuoti, todėl sunku nustatyti chronologinę seką. Dėl šios priežasties dailininko portretus patogiau analizuoti skirstant į atskiras grupes: tai visafigūriai, pusiaufigūriai ir biustiniai portretai. Visafigūrių portretų išliko nedaug. Tai poriniai Antano ir Onos Vankavičių, grupinis Marijos ir Adomo Mirskių su Barbora Šumskyte (apie 1808) bei Mykolo Juozapo Riomerio (1820) portretas.

J. Rustemo portretuose susijungia sentimentalaus švietėjiško klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo bruožai. Vieni įdomiausių yra buitiniai piešiniai. Juose užfiksuotos scenos iš kasdieninio gyvenimo, vaizduoti įvairaus luomo atstovai darbo ar poilsio metu. Su šiais piešiniais į Lietuvos dailę atėjo visai nauji personažai ir motyvai: miesto amatininkai, cirko žonglieriai, aristokratinė publika, orkestro muzikantai, kareiviai, dvasininkai. Juose juntama J. Rustemo mokytojo J. P. Norblino realistinių piešinių įtaka.

J. Rustemo kortose pavaizduotas kone visą XIX a. Vilniaus gyvenimas, visi socialiniai sluoksniai, mados, papročiai, pasilinksminimai, įvairių Vilniuje gyvenusių tautų atstovai (žydai, ir turkai, ir totoriai) su savo aplinkos specifika. J. Rustemo kortos pagrįstos „akių“ integravimo į piešinį žaidimu. Šiose kortose galima išvysti ne tik žymių to meto žmonių atvaizdus, bet ir paties dailininko portretą. Kortos nesudaro įprastinės kaladės, jos nėra tarpusavyje susijusios tematiškai ar pagal kokią nors kitą sistemą. Vienintelė atributika, kuri sieja šiuos J. Rustemo kūrinius su kortomis, yra pats kortų formatas ir kortų spalvų ženklai. Jos turėjo pakeisti per daug įsisiautėjusį žaidimą ramesniu, ugdančiu žaidėjo estetinį skonį. Panašių tikslų tikriausiai siekė ir J. Rustemas. Jo kortoms nesvetima yra satyra ir groteskas. Pats J. Rustemas šiuos savo kūrinius gana šmaikščiai vadino Terlionių arba fantastiškomis kortomis.

Kūrinių galerija

Marija Mirska
Profesorius Juozapas Frankas
Antano Tyzenhauzo portretas
Pilies kalnas Vilniuje

Pedagoginė veikla

Jonas Rustemas buvo Piešimo ir tapybos katedros (1797–1832) dėstytojas. Nuo 1811 m. profesorius, nuo 1819 m. katedros vadovas. XIX a. trečiajame dešimtmetyje J. Rustemo – pedagogo ir organizatoriaus autoritetas labai išaugo. Jis energingai komplektavo paveikslų galeriją, organizavo studentų dailės parodas, ieškojo rėmėjų nepasiturintiems studentams, rūpinosi baigiančiųjų mokslo laipsniais ir stipendijomis, siunčiant juos tobulintis į Peterburgą. J. Rustemas buvo paruošęs Dailės skyriaus pertvarkymo į Dailės fakultetą projektą (1819 m.).

1820 m. J. Rustemas surengė visų dailės katedrų kūrinių parodą, o nuo 1822 m. jos buvo rengiamos kas 2 metai, pavasarį. Parodos rodė katedrų darbo kryptį, metodiką, studentų profesinį pasirengimą ir sugebėjimus. Jose studentai galėdavo parduoti kai kuriuos darbus arba gauti užsakymų. Didžiausią susidomėjimą sukėlė pirmoji J. Rustemo organizuota paroda (1820 m.), į kurią buvo atrinkti kelerių metų kūriniai. Apie ją gana plačiai rašė Vilniaus spauda. Buvusių dailės katedrų auklėtinių straipsniuose minėtos ir gerosios, ir silpnosios mokymo pusės. Tai padėjo tobulinti mokomąjį darbą, padidino katedrų autoritetą universiteto vadovybės, profesūros, visuomenės akyse.

Lenkijos romantizmą reprezentuoja Vilniaus universiteto Dailės katedros auklėtinių Jono Rustemo, Valentino Vankavičiaus, Vincento Smakausko, Kanuto Rusecko kūryba, kuri lygiai taip pat sudaro ir Lietuvos XIX a. I pusės dailės branduolį.

Šaltiniai

Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė. Europos dailė nuo romantizmo iki moderno: mokomoji knyga pagrindinių studijų studentams. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008.
Tomas Lavišius. Svetimtautis menininkas, dirbęs Lietuvai Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto..