Vincentas Smakauskas - 1797 m. vasario 19 d. Vilniuje – 1876 m. vasario 13 d. Krikonyse, Ignalinos rajone) – lietuvių dailininkas, gydytojas, grafikas, skulptorius, vienas iš ksilografinės technikos pradininkų. Bene didžiausio pripažinimo sulaukęs kaip grafikas ir piešėjas, jis paliko ne mažiau ryškų pėdsaką Lietuvos tapyboje, įtvirtinęs joje klasicizmo principus, sukūręs reikšmingų istorinių paveikslų, buitinių scenų, portretų.[1]
Kilmė ir studijos
Vincentas Smakauskas gimė Vilniuje, caro valdžios deklasuoto bajoro Mykolo Smakausko, dirbusio Vilniaus generalgubernatūroje grindų vaškuotoju, šeimoje.
Nuo 1816 m. Vilniaus universitete studijavo piešimą ir tapybą pas Joną Rustemą, grafiką – pas Juozapą Saundersą, skulptūrą – pas Kazimierą Jelskį. Pirmojoje studentų darbų parodoje eksponavo J. Rustemo tapytų portretų kopijas ir portretą iš natūros. 1823–1829 m. su Vilniaus universiteto stipendija tęsė studijas Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje.
Grįžęs į Vilnių buvo paskirtas Jono Rustemo padėjėju Piešimo ir tapybos katedroje. Universitete dirbo iki jo uždarymo. 1831 m.–1836 m. dėstė piešimą Antrojoje Vilniaus gimnazijoje ir studijavo Vilniaus medicinos - chirurgijos imperatoriškoje akademijoje.
Tolesnė gyvenimo veikla
Baigęs medicinos studijas dirbo gydytoju Švenčionių paviete, o 1841 m.– 1858 m. – Varšuvoje.[2]
1841 m. vedė Paliesiaus ir Krikonių dvarininko Juozapo Piottuch-Kublickio dukrą Emiliją (1801 m.-1893 m.). Pasak amžininko, turtingą, kuprotą ir visų keturių vėjų lamdytą senmergę („bogatą, garbatą ir na wszystkie cztery wiatry pogiętą starą panną“). Emilijos broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai ilgai delsė išmokėti jai kraitį.
Vincentas Smakauskas svajojo būti kaimo gydytoju, gyventi ramiai gamtos prieglobstyje, laisvalaikiu tapyti paveikslus, tačiau ši svajonė neišsipildė. Neradęs darbo Lietuvoje, jis išvyko į Varšuvą, kur įsidarbino miesto gydytoju. Jam teko skrosti savižudžių ir skenduolių lavonus, tikrinti mėsinių, parduotuvių, turgaviečių sanitarinę būklę, kontroliuoti prostitučių sveikatą, lankyti beprotnamius. Dirbdamas pavargdavo, todėl laiko tapymui beveik nelikdavo, algos vos užtekdavo užsimokėti už butą.
I. Kraševskiui V. Smakauskas rašė: „Gyvenu kaip vienuolis tarp keturių sienų, niekur lankytis nemėgstu. Vakarais, kai sutemus nebegalima tapyti, iliustruoju Lenkijos istoriją“. Vis dėlto jis nebuvo toks vienišas, kaip skundėsi laiškuose: bendravo su Vilniaus universiteto laikų pažįstamais, gyvenusiais Varšuvoje, žurnalo redaktoriumi K. V. Voicickiu, Mykolu Balinskiu, kurio knygai „Senovės Lenkija“ išraižė vaivadijų ir miestų herbus. Smakauskas kelis kartus iš Varšuvos buvo atvykęs į Lietuvą, keletą mėnesių atostogavo Kublickių Paliesiaus dvare.
Grįžęs į Lietuvą gyveno žmonos dvare Krikonyse ir Vilniuje. Tapė istorinio ir buitinio žanro paveikslus, portretus. Sukūrė knygų iliustracijų, skulptūrų ir medalionų. Paliko daug buitinio žanro piešinių. Vienas pirmųjų Lietuvoje susidomėjo medžio graviūros (ksilografijos) technika. Parašė straipsnių apie Trakų salos pilies freskas (1822), Joną Rustemą, Valentiną Vankavičių, Aleksandrą Orlovskį.[2]
1858 m. V. Smakauskas išėjo į pensiją ir išvyko į Sankt Peterburgą, o 1860 m. jis jau buvo grįžęs į Krikonis, kur ir mirė. Nėra žinoma, kur dailininkas palaidotas. Spėjama, kad Mielagėnų bažnyčioje arba Mielagėnų kapinėse, Kublickių šeimos koplyčioje. Jo antkapinis paminklas po II pasaulinio karo buvo pavogtas. Vaikų neturėjo, kūrybinis palikimas ir asmeninis archyvas (laiškai, straipsnių rankraščiai, užrašai) nebuvo išsaugoti. Daugybę piešinių eskizų E. Smakauskienė išdalino giminaičiams ir pažįstamiems.
Šiais laikais restauruojant Paliesiaus dvarą, pastatų rūsiuose rasta daug vaistų buteliukų, kitų medicininių indų.[3][4]
Vincento Smakausko darbai
-
Vincentas Smakauskas. „
Steponas Batoras įsteigia Vilniaus universitetą“, drobė, aliejus, 171 x 210 cm, Lietuvos dailės muziejus
-
Vincentas Smakauskas. „1831 m. sukilėlis priima iš angelo piligrimo lazdą“ (XIX a. vid.), drobė, aliejus, 99 x 122 cm, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
-
-
Vincentas Smakauskas, „Trakų salos pilies freskos kopijos“, 1822 m., „Athenaeum“. 1841 m.
Šaltiniai
.jpg)
