Tauridės rūmų salė, kurioje posėdžiavo Valstybės Dūma
Rusijos imperijos Valstybės Dūma (rus.Государственная Дума Российской империи) – Rusijos imperijosparlamento žemieji rūmai, veikę 1906–1917 m. Iš viso Dūma buvo išrinkta keturis kartus.
Įsteigimas
Iškilmingas Valstybės Dūmos ir Valstybės Tarybos atidarymas 1906 m. balandžio 27 d. Žiemos rūmuoseII Valstybės DūmaIII Valstybės DūmaIV Valstybės Dūma
Parlamento įsteigimas buvo vienas pagrindinių 1905 m. po „Kruvinojo sekmadienio“ Rusijos imperijoje prasidėjusių bruzdėjimų, peraugusių į revoliuciją, reikalavimų. Oficialiai visų luomų atstovybė buvo įsteigta 1905 m. rugpjūčio 6 d. caro Nikolajaus II manifestu patvirtintu įstatymu Dėl Valstybės Dūmos sušaukimo. Šio įstatymo autoriumi buvo premjeras Sergejus Vitė. Šiuo įstatymu Dūmai buvo pavesta tik siūlyti įstatymų projektus ir tvirtinti valstybės pajamas bei išlaidas. Tačiau tai nenuramino visuomenės.
1905 m. spalio 17 d. manifestu caras praplėtė Valstybės Dūmos teises. Gruodžio mėn. buvo patvirtinta Dūmos sudarymo tvarka – buvo sudarytos keturios rinkėjų kurijos – žemvaldžių (vienas atstovas nuo 2000 rinkėjų), miestiečių (vienas nuo 4000 rinkėjų), valstiečių (vienas nuo 30 000 rinkėjų) ir darbininkų (vienas nuo 90 000 rinkėjų). Darbininkais buvo laikomi tik tie, kurie dirbo įmonėse su daugiau nei 50 darbuotojų. Rinkimų teisės neturėjo moterys, jaunimas iki 25 m. amžiaus, kareiviai ir karininkai, čigonai bei kai kurios kitos nacionalinės mažumos.
1906 m. balandžio 23 d. Nikolajus II patvirtino Pagrindinių valstybės įstatymų sąvadą, įstatymų, kurių keisti Dūma negalėjo. Tarp jų buvo ir pačios Valstybės Dūmos veiklą reguliuojantys įstatymai. Caras pasiliko sau teisę skirti vyriausybę ir ministrus bei vadovauti užsienio politikai. Be to, 87-as paragrafas leido carui Dūmos sesijų pertraukos metu pačiam leisti įstatymus.
Jos veikloje dalyvavo 15 Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijoms atstovaujančių deputatų, iš jų 7 lietuviai. Pastarieji buvo aktyvūs svarstant žemės klausimą. Jų pasisakymuose akcentuota mintis, kad, vykdant žemės reformą, Lietuva turėtų būti išskirta iš rusiškų gubernijų kaip kraštas, turintis privačios žemės nuosavybės valdymo tradicijas.
Dūmos pirmininku buvo išrinktas Peterburgo universiteto profesorius kadetas Sergejus Muromcevas (1850–1910).
Jau pirmieji posėdžiai parodė, kad Dūma nėra linkusi taikstytis su caro patvaldyste. Gegužės 5 d. buvo pareikalauta paleisti visus politinius kalinius, panaikinti iždo ir bažnytinę žemės nuosavybę, įgyvendinti politines laisves ir visuotinę lygybę. Per 72 gyvavimo dienas Dūma priėmė 391 paklausimą dėl neteisėtų vyriausybės veiksmų. Konfrontacija baigėsi Dūmos paleidimu.
Posėdžiavo nuo 1907 m. kovo 5 d. iki birželio 15 d. Jos pirmininku buvo išrinktas Fiodoras Golovinas (1867–1937). Dūmoje buvo 518 deputatų, iš jų 104 darbiečiai, 98 kadetai, 76 autonomistai, 65 socialdemokratai (tarp jų 18 bolševikų), 54 oktiabristai, 50 nepartinių, 37 eserai (Rusijos socialistų revoliucionierių partija), 17 kazokų, 16 socialistų (Rusijos liaudies socialistinė partija), 1 reformistas (Rusijos demokratinių reformų partija).
Dūmos darbe dalyvavo ir 7 lietuviai, iš jų 5 socialdemokratai – Pranas Gudavičius, Antanas Povylius, Adomas Kupstas, Povilas Kumelis ir Vladas Stašinskas, kurie sudarė atskirą grupę ir tik autonomiškai įsijungė į jungtinę socialdemokratų frakciją. Tačiau Dūmą paleidus, už 1907 m. kovo 12 d. atsišaukimą „Lietuvos darbininkai ir valstiečiai“ visi jie buvo suimti ir nuteisti metams kalėjimo. Trudovikų frakcijoje dirbo Lietuvos demokratų partijos narys Andrius Bulota. Petras Leonas ragino žemę Lietuvoje atiduoti nuosavybėn, nes tokia esanti Lietuvos valstiečio teisinė sąmonė. Taip buvo akcentuojamas istoriškai susiformavęs Lietuvos atskirumas nuo Rusijos.
Caras, pamatęs, kad ši Dūma dar kairesnė, negu pirmoji, ją paleido ir savo įstatymu dar labiau suvaržė darbininkų galimybes išrinkti savo atstovus.
Posėdžiavo nuo 1907 m. lapkričio 14 d. iki 1912 m. birželio 22 d. – visą jai skirtą laikotarpį. Įvyko 5 sesijos. Dūmos pirmininkais buvo oktiabristai 1907–1910 m. N. Chomiakovas, 1910–1911 m. A. Gučkovas, 1911–1912 m. M. Rodzianka. Tarp 442 deputatų buvo 154 oktiabristai, 97 nacionalistai, 54 kadetai, 50 kraštutinių dešiniųjų, 28 progresistai, 11 lenkų, 8 musulmonai, 7 iš lietuvių – baltarusių grupės, 19 socialdemokratų ir 14 darbiečių.
Dūmos darbe dalyvavę 4 lietuviai[1]: Kauno gubernijos atstovai Ignotas Požela, Pranas Keinys, Pranas Kuzma ir Suvalkų gubernijos atstovas Andrius Bulota, reikalavo perduoti žemės sprendimo klausimą Lietuvos autonominiam seimui. Taip toliau buvo propaguojama Lietuvos autonomijos idėja. Į III Dūmą (vėliau ir į IV) išrinktas lietuvis M. Cijūnėlis su kitais lietuviais ryšių nepalaikė.[2]
IV Rusijos Valstybės Dūma
Darbą pradėjo 1912 m. lapkričio 24 d. Jos pirmininku buvo Michailas Rodzianka. Tarp 442 deputatų buvo 120 nuosaikių dešiniųjų, 98 oktiabristai, 65 dešinieji, 59 kadetai, 48 progresistai, 21 nacionalinių mažumų grupių atstovas, 14 socialdemokratų, 10 darbiečių ir 7 nepartiniai. Sudėtis ir darbai mažai kuo skyrėsi nuo III Dūmos.
Įvyko 5 sesijos. Nuo 1915 m. rugsėjo 3 d., kai patvirtino kreditus karui, iki 1916 m. vasario Dūma atostogavo, o gruodžio 16 d. buvo paleista. Tačiau carui neskelbiant naujų rinkimų 1917 m. vasario 14 d. ji vėl susirinko ir buvo paleista vasario 25 d., Nikolajui II atsisakius sosto ir sudarius Laikinąją vyriausybę.
Tačiau tik 1917 m. spalio 19 d., Laikinoji vyriausybė Dūmą oficialiai paleido, paskelbusi apie Steigiamojo susirinkimo sušaukimą. Faktiškai Rusijos parlamento funkcijas perėmė 1917 m. gegužės mėn. sušauktas Valstiečių tarybų suvažiavimas, 1917 m. birželio mėn, susirinkęs Darbininkų tarybų suvažiavimas ir spalio 25 d. pradėjęs darbą II Darbininkų ir valstiečių tarybų suvažiavimas.
IV Valstybės dūmoje dirbo 4 lietuviai (neskaitant M. Cijūnėlio)[3]:
Rusijos konstitucinių demokratų frakcijos narys Martynas Yčas Dūmai vėl pasiūlė svarstyti Lietuvos politinės autonomijos Rusijos sudėtyje projektą, parengtą II Dūmos atstovo Petro Leono. Dūmoje apie lietuvių politinės autonomijos siekius kalbėjo ir Lietuvos demokratų partijos narys, lietuvių atstovas Dūmoje Mykolas Januškevičius. liaudininkas P. Balys.
1914 m. spalio 20 d. – 1915 m. sausio 23 d. Vilniuje veikė Visų Rusijos dūmų lietuvių atstovų komitetas, kuris turėjo remti ir stiprinti labdaros draugijas, rūpintis nacionalinės šelpimo draugijos nukentėjusiems nuo karo kūrimu, Lietuvos reikalų kėlimu Rusijos valdžios įstaigose. Komitetas nustojo veikti tarpusavyje nesutarus kairiosios ir dešiniosios politinių pakraipų veikėjams.
Lietuvos atstovai Rusijos Valstybės Dūmoje 1906–1917 metais: mokslinė monografija (sud. Aldona Gaigalaitė). – V.: VPU leidykla, 2006. – 338 p.: iliustr. – ISBN 9955-20-066-9
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos seimai
.jpg)
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}