PROFILPELAJAR.COM

Laurynas Lopas

Gimė	1878 m. lapkričio 20 d. Stabovčyzna (Dvareliškiai), Kriukų vls., Šiaulių apskr., Rusijos imperija
Mirė	1953 m. spalio 16 d. (74 metai) Macikai, Šilutės rajonas

Veikla	Veterinaras, politikas, visuomenės veikėjas

Išsilavinimas	Mintaujos gimnazija
Alma mater	Tartu universitetas

Laurynas Lopas (1878 m. Lieporuose, Lietuva – 1953 m. spalio 16 d. Macikuose, Lietuva) – veterinarijos gydytojas, politikas, visuomenės veikėjas.

Biografija

Gimė 1878 m. lapkričio 20 d. Stabovčyznos (Dvareliškiai) kaime (Kriukų vls.). Baigė Mintaujos gimnaziją ir įstojo į Kauno dvasinę kunigų seminariją, iš kurios išėjo – atsisakė šventinimų. Tais pačiais metais įstojo į Tartu universiteto veterinarijos fakultetą. 1906 m. buvo išrinktas į pirmąją Rusijos valstybės dūmą nuo Kauno gubernijos valstiečių sąjungos kaip vienas iš septynių lietuvių atstovų. Nuo 1909 m. tęsė mokslą Tartu veterinarijos institute ir su pagyrimu jį baigė 1911 metais. Studijų laikais vertėsi privačiomis pamokomis, fotografavo, taisė laikrodžius. Per atostogas gimtajame krašte dalyvavo rengiamuose lietuviškuose vakaruose. 1912 m. apsigyveno Joniškyje ir dirbo privačios praktikos veterinarijos gydytoju. Kilus I pasauliniam karui, 1914 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, turėjo majoro laipsnį. 1917 m. Kalugoje dalyvavo lietuvių karo pabėgėlių veikloje, organizavo pirmąją pabėgėlių tarybą, buvo jos pirmininku. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Joniškyje, dalyvavo vietos savivaldos komitete, dažnai lankydavosi Medvilionių dvare pas Feliksą Daugėlą.

Iki suėmimo 1946 m. aktyviai dalyvavo įvairioje Joniškio visuomeninėje veikloje. 1919 m. buvo vienas Joniškio progimnazijos steigėjų. Jo rūpesčiu pastatyta to meto sanitarinius reikalavimus atitinkanti moderni skerdykla, šv. Vincento draugijos senelių prieglauda, įrengtos Joniškio kapinės. Aktyviai dalyvavo steigiant įvairius kooperatyvus. Būdamas tėvų komiteto narys rūpinosi, kad neturtingi mokiniai būtų atleisti nuo mokesčio už mokslą. 1934 m. priimtas kandidatu į Tautininkų sąjungą ir 1938 m. – į Joniškio miesto šaulių sąjungą. 1940 m. išėjo į pensiją. 1941 m. pirmosios sovietų trėmimo bangos išvengė, nes buvo perkeltas dirbti į Lazdijų rajoną. Per antrąją sovietinę okupaciją, 1944 m. vėl paskirtas Joniškio rajono vyriausiuoju veterinarijos gydytoju. 1946 m. spalio 21 d. suimtas, nuteistas dešimčiai metų kalėti Macikų koncentracijos stovykloje su turto konfiskavimu. Lageryje dirbo sargybinių gydytoju, slaugė senukus tuberkulioziniame skyriuje, atliko mirusių kalinių skrodimus, ir šiems prie kojų į karstus dėdavo butelius su rašteliu apie asmenį, mirties priežastį.^[1] Mirė 1953 m. spalio 16 d. Macikų lageryje. 1955 m. palaikai perlaidoti Joniškio kapinėse.^[2]