Sergejus Vitė (rus. Серге́й Ю́льевич Ви́тте); 1849 m. birželio 29 d. Tbilisyje – 1915 m. kovo 13 d. Petrograde) – Rusijos ministras pirmininkas (1903–1906 m.) valdant imperatoriui Nikolajui II.[1]
Biografija
Baltvokiečių kilmės. Tėvas, Kuršo bajoras Julius Vitė, dar jaunystėje perėjo iš liuteronų į pravoslavų tikėjimą ir persikėlė į Saratovo guberniją, kur susituokė su Saratovo gubernatoriaus dukra J. Fadejeva. S. Vitė gimė Tbilisyje, baigė Kišiniovo gimnaziją. 1870 m. baigė Odesos universiteto fizikos matematikos fakultetą. Trumpai dirbo Odesos gubernatoriaus kanceliarijoje ir perėjo dirbti į Odesos geležinkelių valdybą. Nuo 1879 m. persikėlė į Sankt Peterburgą, kur dirbo Rusijos imperijos Pietvakarių geležinkelių valdyboje. Nuo 1886 m. vadovavo Pietvakarių geležinkelių valdybai. Nuo 1889 m. paskirtas vadovauti Rusijos imperijos Geležinkelių reikalų departamentui prie Finansų ministerijos. Šiose pareigose daug dėmesio skyrė, kad dalį Rusijos geležinkelių atkarpų valstybė išpirktų iš privataus kapitalo įmonių. 1889 m. išleido knygą, kurioje įrodinėjo, kad Rusijai būtina sukurti stiprią nacionalinę pramonę. 1891 m., jam ir D. Mendelejevui vadovaujant, Rusijos imperijoje buvo priimtas specialus aktas – Rusijos imperijos mokesčių tarifas, paskatinęs pramonės plėtrą valstybėje. Nuo 1892 m. vasario iki rugpjūčio dirbo Rusijos imperijos susisiekimo ministru. 1892 m. rugpjūčio 30 d. paskirtas Rusijos imperijos finansų ministru. Šiose pareigose itin rėmė Transsibiro geležinkelio tiesimą, 1894 m. įvedė degtinės monopolį. 1896 m. tapo Rusijos imperijos valstybės sekretoriumi. 1897 m. S. Vitės pastangomis Rusijoje buvo atlikta pinigų reforma, kurios metu įvestas aukso standartas, leidęs šaliai turėti stiprią, auksu padengtą valiutą. 1899 m. S. Vitė tapo tikruoju slaptuoju patarėju. 1903 m. paskirtas Rusijos imperijos ministrų komiteto pirmininku. Nuo 1903 m. iki 1904 m. parengė žemės ūkio reformos principus, kuriais vėliau buvo pasiremta vykdant Stolypino reformą. Pasisakė prieš Rusijos-Japonijos karą, dalyvavo taikos derybose su Japonijos imperija ir 1905 m. pasirašė Portsmuto taikos sutartį. Už tai Nikolajus II jam suteikė grafo titulą. Vadovavo 1905–1907 m. Rusijos revoliucijos numalšinimui. Jo iniciatyva 1905 m. buvo parengtas Spalio septynioliktosios manifestas, kuriuo Rusijos gyventojams buvo suteiktos pagrindinės laisvės bei suformuota Rusijos imperijos Valstybės Dūma. Nuo 1905 m. spalio iki 1906 m. balandžio 22 d. dirbo reformuotos Rusijos imperijos Ministrų tarybos pirmininku. Savo noru atsistatydino iš šių pareigų. 1907 m. buvo įvykdytas nesėkmingas pasikėsinimas į jo gyvybę. 1915 m. kovo 13 d. mirė nuo meningito.
Šaltiniai
