Rugpjūčio pučas
Priklauso: Šaltasis karas
Tankai prie Raudonosios aikštės perversmo metu
Data 1991 m. rugpjūčio 19-22 d. Vieta Maskva, Rusijos TFSR, Tarybų Sąjunga Rezultatas Perversmas nepavyko
Konflikto šalys
TSRS Valstybinis ypatingosios padėties komitetas	Rusijos TFSR
Vadovai ir kariniai vadai
Genadijus Janajevas Dmitrijus Jazovas Vladimiras Kriučkovas Valentinas Pavlovas Borisas Pugo Olegas Baklanovas Vasilijus Starodubcevas Aleksandras Tiziakovas	Michailas Gorbačiovas Borisas Jelcinas

Rugpjūčio pučas – 1991 m. rugpjūčio 19-22 vykęs nesėkmingas Tarybų Sąjungos valdžios elementų bandymas perimti valdžią iš TSRS prezidento ir TSKP generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo. Perversmui vadovavo vadinami Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) kietosios linijos šalininkai, nepritarę M. Gorbačiovo reformoms bei rengiamai TSRS reformavimo į Suverenių Valstybių Sąjungą sutarčiai, turėjusiai decentralizuoti TSRS, dalį įgaliojimų perleidžiant TSRS respublikoms. Perversmas žlugo dėl trumpos, bet efektyvios pilietinio nepaklusnumo akcijos, kuriai vadovavo Rusijos TFSR prezidentas Borisas Jelcinas, kartu palaikęs bei kritikavęs M. Gorbačiovo politiką. Nors perversmas žlugo per porą dienų, įvykis destabilizavo TSRS, prisidėjo prie TSKP reikšmės sumažėjimo bei galiausiai TSRS iširimo.

Po TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto pasidavimo tiek Rusijos TFSR Aukščiausiasis Teismas, tiek M. Gorbačiovas įvykį apibūdino kaip nesėkmingą bandymą įvykdyti perversmą.

Nuo generalinio sekretoriaus kadencijos pradžios 1985 m. M. Gorbačiovas ėmėsi ambicingos reformų programos, besiremiančios perestroikos (ekonominė ir politinė pertvarka) ir glasnost (atvirumas) idėjomis.^[1] Reformų programa sukėlė kietosios linijos nomenklatūrininkų nepritarimą ir pasipriešinimą. Visuomenėje M. Gorbačiovo permainos paskatino nacionalizmo paaštrėjimą, buvo baiminamasi galimo sąjunginių respublikų atsiskyrimo nuo TSRS. 1991 m. TSRS patyrė ekonominę ir politinę krizę. Trūko maisto, vaistų bei kitų vartojimo prekių,^[2] prie būtinųjų prekių nusidriekė eilės, trūko bent pusės kuro, reikiamo artėjančiai žiemai. Metinė infliacija siekė 300 %, gamykloms trūko pinigų algoms išmokėti.^[3] 1990 m. Estijos TSR,^[4] Latvijos TSR,^[5] Lietuvos TSR,^[6] Armėnijos TSR bei Gruzijos TSR paskelbė apie savo nepriklausomybės nuo TSRS atkūrimą. TSRS valdžia Lietuvoje bei Latvijoje bandė tam užkirsti kelią jėga.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos TFSR paskelbė savo suverenitetą ir apribojo TSRS įstatymų taikymą savo teritorijoje, ypač susijusių su ekonomika. Rusijos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymus, prieštaravusius TSRS įstatymams. 1991 m. TSRS referendume, kurį boikotavo Baltijos šalys, Armėnijos TSR, Gruzijos TSR ir Moldavijos TSR, dauguma sąjunginių respublikų gyventojų pasisakė už likimą atnaujintoje TSRS. Po derybų aštuonios iš devynių sąjunginių respublikų (be Ukrainos TSR) su išimtimis pritarė Suverenių Valstybių Sąjungos sutarčiai. Sutartis turėjo reformuoti TSRS į nepriklausomų respublikų federaciją, turinčią bendrą prezidentą, užsienio politiką ir kariuomenę. Rusijos TFSR, Kazachijos TSR bei Uzbekijos TSR turėjo pasirašyti sutartį rugpjūčio 20 d.

1990 m. gruodžio 11 d. KGB vadovavęs V. Kriučkovas Centrinės televizijos Maskvoje programos metu paragino įvesti tvarką.^[7] Tą pačią dieną jis paprašė KGB tarnautojų^[8] parengti priemonių planą ypatingosios padėties įvedimo TSRS atveju. Vėliau į rengiamą konspiraciją V. Kriučovas įtraukė TSRS gynybos ministrą D. Jazovą, vidaus reikalų ministrą B. Pugo, premjerą V. Pavlovą, viceprezidentą G. Janajevą, gynybos tarybos vado pavaduotoją O. Baklanovą, M. Gorbačiovo sekretoriato viršininką V. Boldiną bei TSKP Centro komiteto sekretorių O. Šeniną.^[9][10] GKČP nariai vylėsi, jog jiems pavyks įtikinti M. Gorbačiovą įvesti ypatingąją padėtį bei „atstatyti tvarką“.

1991 m. liepos 23 d. grupė TSKP funkcionierių ir literatų kietosios linijos šalininkų laikraštyje „Sovetskaja Rossija“ paskelbė anti-perestroikinį manifestą „Žodis liaudžiai“ (rus. Слово к народу). Po šešių dienų M. Gorbačiovas, B. Jelcinas ir Kazachijos prezidentas Nursultanas Nazarbajevas aptarė galimybes pakeisti V. Pavlovą, D. Jazovą, V. Kriučkovą ir B. Pugo liberalesniais asmenimis. V. Kriučkovas, kuris prieš kelis mėnesius nurodė M. Gorbačiovą atidžiai sekti (kodinis pavadinimas „Subjektas 110“), galiausiai sužinojo apie šią diskusiją.^[11][12][13]

Rugpjūčio 4 d. M. Gorbačiovas išvyko atostogų į savo vilą Kryme, Forose. Generalinis sekretorius grįžti iš atostogų planavo rugpjūčio 20 d., Suverenių Valstybių Sąjungos sutarties pasirašymo dieną. Rugpjūčio 17 d. GKČP nariai susitiko KGB svečių namuose Maskvoje, susitikimo metu buvo išstudijuotas sutarties dokumentas. GKČP nariai tikėjo, jog sutarties pasirašymas privestų prie TSRS iširimo ir nusprendė veikti. Kitą dieną O. Baklanovas, V. Boldinas, O. Šeninas ir TSRS gynybos ministro pavaduotojas generolas Valentinas Varenikovas išvyko į Krymą tartis su M. Gorbačiovu. Susitikimo metu buvo reikalaujama, kad M. Gorbačiovas arba paskelbtų ypatingąją padėti, arba atsistatydintų, valdžią perduodamas G. Janajevui, kad šis ir GKČP galėtų „atstatyti tvarką“ šalyje.^[10][14][15]

M. Gorbačiovas vėliau teigė, jog jis iškart atsisakė priimti ultimatumą,^[14][16] nors V. Varenikovo teigimu generalinis sekretorius pasakęs „Prakeikimas. Darykite ką norite. Tik praneškite mano nuomonę!“^[17] Tačiau tuo metu viloje buvę asmenys paliudijo, jog O. Baklanovas, V. Boldinas, O. Šeninas ir V. Varenikovas po pokalbio su M. Gorbačiovu buvo nepatenkinti ir nervingi.^[14] Po generalinio sekretoriaus atsisakymo paklusti GKČP, perversmininkai nurodė M. Gorbačiovo iš vilos neišleisti. Taip pat buvo atjungtos vilos komunikacijos linijos, kurias tuo metu kontroliavo KGB. Papildomi KGB sargybiniai paskirti į pozicijas prie vilos vartų su nurodymu nieko iš jos neišleisti.

GKČP nariai iš fabriko Pskove užsakė 250000 porų antrankių, kurie turėjo būti atsiųsti į Maskvą,^[18] bei 300000 arešto formų. V. Kriučkovas padvigubino atlygį visam KGB personalui, atšaukė juos iš atostogų ir įvedė parengties būseną. Maskvos Lefortovo kalėjimas buvo atlaisvintas padarant vietos naujiems įkalinimams.^[12]

TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP) nariai Genadijus Janajevas, Dmitrijus Jazovas, Vladimiras Kriučkovas, Valentinas Pavlovas, Borisas Pugo, Olegas Baklanovas, Vasilijus Starodubcevas ir Aleksandras Tiziakovas susitiko Kremliuje po to, kai O. Baklanovas, Valerijus Boldinas ir Olegas Šeninas grįžo iš susitikimo su M. Gorbačiovu Kryme. G. Janajevas, V. Pavlovas ir O. Baklanovas pasirašė „Sovietų lyderystės deklaraciją“, kurioje paskelbė nepaprastąją padėtį visoje TSRS bei pranešė, jog GKČP buvo sukurtas šaliai valdyti nepaprastosios padėties metu. G. Janajevas pasirašydamas dokumentą įvardino save kaip einantį TSRS prezidento pareigas vietoje M. Gorbačiovo, kuris esą negalėjęs eiti savo pareigų dėl ligos. GKČP uždraudė visus išskyrus devynis TSKP valdomus Maskvos laikraščius bei išleido populistinę deklaraciją, teigiančią jog „tarybinio žmogaus garbė turi būti atstatyta“.^[19]

Visi GKČP nutarimai buvo transliuojami valstybinės televizijos nuo 7 val. ryto. Rusijos TFSR kontroliuojamų „Radio Rossii“ ir „Televidenie Rossii“ transliacijos buvo nutrauktos, kaip ir vienintelės nepriklausomos politinės radijo stoties „Echo Moskvy“.^[20] Tamanskajos ir Kantemirovskajos divizijų šarvuočiai įriedėjo į Maskvą lydimi desantininkų. Keturi pavojingiausiais laikyti Rusijos TFSR liaudies deputatai buvo sulaikyti KGB bei įkalinti karinėje bazėje netoli Maskvos.^[9] Perversmininkai svarstė taip pat įkalinti ir B. Jelciną, šiam grįžus iš vizito Kazachijos TSR prieš dvi dienas arba bebūnant savo pamaskvės viloje. Visgi buvo nuspręsta B. Jelcino nesulaikyti ir šis sprendimas nulėmė vėlesnį perversmo žlugimą.^[9][21][22]

Rugpjūčio 19 d., 9 val. ryto B. Jelcinas atvyko į Baltuosius rūmus (Rusijos TFSR sovietų namai), kur su Rusijos TFSR ministru pirmininku Ivanu Silajevu ir Rusijos TFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Ruslanu Chasbulatovu išleido deklaraciją, konstatuojančią reakcinį antikonstitucinį perversmą. Deklaracija nurodė kariuomenei neprisidėti prie perversmo, taip pat šaukė į streiką, kuris reikalautų suteikti teisę pasisakyti M. Gorbačiovui.^[23] Deklaracija išplatinta Maskvoje skrajučių forma.

Popiet Maskvos gyventojai ėmė rinktis prie Baltųjų rūmų ir aplink juos konstruoti barikadas.^[23] Atsakydamas į tai, G. Janajevas 16:00 mieste paskelbė nepaprastąją padėtį.^[15][19] 17:00 įvykusioje spaudos konferencijoje G. Janajevas pranešė, jog M. Gorbačiovas „ilsisi“: „per šiuos metus jis [M. Gorbačiovas] labai pavargo, tad jam reikia laiko sveikatai atgauti“.^[15] Tuo metu Baltuosius rūmus saugojusio Tamanskajos divizijos tankų bataliono štabo viršininkas majoras Jevdokimovas pranešė apie savo lojalumą Rusijos TFSR.^[23][24] B. Jelcinas užlipo ant vieno iš tankų ir kreipėsi į susirinkusiuosius. Netikėtai šis įvykis buvo nufilmuotas ir parodytas šalies žiniasklaidos vakaro žiniose.^[25]

Lietuvoje GKČP įsakymu imtasi veiksmų pažaboti 1990 m. paskelbtos nepriklausomybės įtvirtinimą. Rugpjūčio 19 d. tarybiniai kariškiai užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnų radijo stotį, Vilniaus valstybinį telefono ir telegrafo centrą. Dar prieš pučą užimtas Vilniaus televizijos bokštas. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimus dėl pučo padarinių Lietuvoje, ruoštasi politiniam streikui.^[26] Krašto apsaugos departamento (KAD) generalinis direktorius Audrius Butkevičius įsakė Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai (SKAT), KAD Mokomajam junginiui ir Pasienio apsaugos tarnybai ginklu ginti Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus, rengti ir vykdyti pilietinio nepaklusnumo akcijas visoje šalyje.^[27] Gyventojai, kaip ir tų pačių metų Sausio įvykių metu, ruošėsi beginklei kitų strateginių objektų gynybai. Aukščiausioji Taryba gavo generolo V. Ačalovo reikalavimą nuginkluoti Krašto apsaugos, SKAT ir Šaulių sąjungos pajėgas. Prie Parlamento rūmų privažiavo TSRS kariuomenės tankų ir šarvuočių kolona, tačiau pamačiusi rūmų ginti susirinkusią minią atsitraukė.^[26] Ginkluotos TSRS pajėgos užblokavo kelią  A4  Vilnius–Varėna–Gardinas , apsupo Lietuvos pasienio kontrolės punktus.^[27]

Vidurdienį Maskvos karinei apskričiai vadovavęs generolas Nikolajus Kalininas, kurį G. Janajevas paskyrė Maskvos kariniu komendantu, mieste įvedė komendanto valandą nuo 23:00 iki 5:00, įsigaliojančią nuo rugpjūčio 20 d.^[10][15][23] Tai buvo suprasta kaip ženklas, jog netrukus bus puolami Baltieji rūmai. Rūmų gynėjai ruošėsi, nors dauguma jų buvo beginkliai. Jevdokimovo tankai vakare buvo atitraukti nuo Baltųjų rūmų.^[15][28] Improvizuotam Rūmų gynybos štabui vadovavo Rusijos TFSR liaudies deputatas generolas Konstantinas Kobecas.^[28][29]

Popiet V. Kriučkovas, D. Jazovas ir B. Pugo sutarė pradėti Baltųjų rūmų puolimą. Sprendimą palaikė ir kiti GKČP nariai. V. Kriučkovo ir D. Jazovo atstovai, atitinkamai KGB generolas Agejevas ir armijos generolas Vladislavas Ačalovas, suplanavo puolimą, kuriam suteikė kodinį pavadinimą „Operacija Grom“ (liet. griaustinis). Operacijoje turėjo dalyvauti specialiosios paskirties Alfa ir Vimpel būriai, desantininkai, Maskvos OMON, atskira specialiosios paskirties divizija, trys tankų kompanijos bei sraigtasparnių eskadronas. Alfa būrio vadovas generolas Viktoras Karpuchinas ir kiti aukšto rango būrio pareigūnai kartu su desantininkų generolu Aleksandru Lebedžiu įsimaišė į minią prie Rūmų ir įvertino operacijos galimybę. V. Karpuchinas ir Vimpel vadovas Beskovas mėgino įtikinti Agejevą atšaukti operaciją, kadangi jos metu kraujo praliejimo išvengti nepavyks.^{[9][10][11][30]} A. Lebedis, leidus jam vadovavusiam Pavelui Gračiovui, grįžo į Baltuosius rūmus ir slapta perdavė gynybos štabui, jog puolimas prasidės 2:00.^[11][30]

23:03 Estijos Aukščiausioji Taryba paskelbė Estijos Respublikos nepriklausomybę.

Lietuvoje KAD generalinis direktorius A. Butkevičius perdavė operatyvų karinį valdymą Lietuvos apskričių ir rajonų komendantams.^[27]

Apie 1:00 netoli nuo Baltųjų rūmų esantis transporto tunelis buvo užblokuotas troleibusais bei gatvių valymo mašinomis, siekiant sustabdyti Tamanskajos pėstininkų kovos mašinų judėjimą. Tunelyje įvyko trijų civilių vyrų gyvybių pareikalavęs incidentas. Du iš jų žuvo bandydami uždengti kovos mašinos apžvalgos plyšį. Minia vėliau kovos mašiną sudegino, tačiau kariai nebuvo sužeisti.^[15][29][31] Alfa ir Vimpel būriai nesilaikė plano judėti prie Baltųjų rūmų, o D. Jazovas įsakė kariams atsitraukti iš Maskvos. Atsitraukimas prasidėjo 8:00.

GKČP nariai susitiko Gynybos ministerijoje ir nežinodami kaip elgtis toliau nutarė išsiųsti V. Kriučkovą, D. Jazovą, O. Baklanovą, A. Tiziakovą, Anatolijų Lukjanovą bei TSKP generalinio sekretoriaus pavaduotoją Vladimirą Ivašką į Krymą susitikti su M. Gorbačiovu, kuris delegacijai atvykus su ja susitikti atsisakė. Atkūrus M. Gorbačiovo vilos komunikacijų linijas su Maskva, generalinis sekretorius paskelbė visus GKČP sprendimus negaliojančiais bei nušalino organizacijos narius nuo jų valstybės pareigų. TSRS generalinis prokuroras ėmėsi perversmo tyrimo.^[11][23]

Lietuvoje tarybiniai desantininkai puolė Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Puolimo metu įvyko desantininkų susirėmimas su SKAT kariais, susišaudymo metu žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, sužeista vienuolika kitų savanorių.^[26]

Įvykių Maskvoje metu Latvijos Aukščiausioji Taryba pranešė apie suverenumo atstatymo oficialią pabaigą.^[32]

M. Gorbačiovas ir GKČP delegacija grįžo į Maskvą. Sostinėje likę V. Kriučkovas ir D. Jazovas sulaikyti iki delegacijos grįžimo, pirmosiomis rugpjūčio 22 d. valandomis. B. Pugo nusižudė kitą dieną. V. Pavlovas, O. Baklanovas, V. Boldinas ir O. Šeninas sulaikyti 48 valandoms.^[11] Kadangi kai kurie regioninių valdančiųjų komitetų vadovai palaikė GKČP, Rusijos TFSR Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą Nr. 1626-1, leidusį B. Jelcinui skirti regioninių administracijų vadovus, nors tai prieštaravo Rusijos TFSR konstitucijai.^[33] Kitą dieną Rusijos TFSR Aukščiausioji Taryba Rusijos imperijos vėliavą paskelbė Rusijos nacionaline vėliava.^[33] Po dviejų mėnesių ji pakeitė Rusijos TFSR vėliavą.

Rugpjūčio 24 d. naktį Felikso Dzeržinskio paminklas priešais Lubiankos pastatą (KGB buveinė) buvo išmontuotas. Tūkstančiai maskviečių susirinko į Dmitrijaus Komaro, Vladimiro Usovo ir Iljos Kričevskio, žuvusių incidento Maskvos tunelyje metu, laidotuves. M. Gorbačiovas žuvusius apdovanojo Tarybų Sąjungos Didvyrių garbės vardais. B. Jelcinas atsiprašė jų artimųjų dėl nesugebėjimo užkirsti kelią jų mirtims.^[11]

Lietuvoje po pučo žlugimo TSRS kariškiai apleido visus šalyje užimtus pastatus. Rugpjūčio 22–23 d. Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas uždraudė Lietuvos komunistų partiją (TSKP) ir TSRS represinių institucijų veiklą šalyje.^[26] Rugpjūčio 23 d. LKP (TSKP) Centro komiteto rūmų į Šiaurės miestelį šarvuočiais pergabenti CK sekretorius Mykolas Burokevičius, Algimantas Naudžiūnas, Juozas Kuolelis, rūmų kieme sudeginti reikšmingi LKP (TSKP) dokumentai.^[34] Vilniuje ir Klaipėdoje demontuoti Lenino paminklai. Pučo žlugimas pagreitino Lietuvos pripažinimą tarptautinėje bendruomenėje.^[26]

Rugpjūčio 24 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš TSKP generalinio sekretoriaus pareigų.^[11] Jį kaip laikinai einantis pareigas pakeitė V. Ivaško, tačiau Aukščiausiajai Tarybai sustabdžius TSKP veiklą TSRS teritorijoje rugpjūčio 29 d. atsistatydino. Maždaug tuo metu B. Jelcinas nacionalizavo visą TSKP turtą.^[33] Jis uždraudė partijos veiklą Rusijos teritorijoje bei uždarė TSKP CK pastatą Staraja aikštėje.^[33]

Pagrindinis straipsnis – TSRS griūtis.

Rugpjūčio 24 d. prasidėjo TSRS politinės sistemos reforma, iki metų galo komunistines valdžios struktūras pakeitusi naujomis. Viena po kitos nepriklausomybę paskelbė TSRS sąjunginės respublikos: Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR, Moldavijos TSR, Azerbaidžano TSR, Kirgizijos TSR, Tadžikijos TSR, Armėnijos TSR bei Turkmėnijos TSR. Rugsėjo 6 d. naujai sukurta TSRS valstybinė taryba pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.^[35] Lapkritį septynios respublikos (Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgizija, Turkmėnistanas ir Tadžikistanas) sutiko pasirašyti Suverenių Valstybių Sąjungos sukūrimo sutartį, pagal kurią jos būtų sudariusios konfederaciją, tačiau konfederacija nebuvo sukurta. Gruodžio 8 d. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai Belovežo girioje pasirašė Belovežo susitarimą, kuriame konstatavo TSRS iširimą.

Lapkričio 1 d. Rusijos liaudies deputatų kongresas sprendimu Nr. 1831-1 „Teisinis ekonominės reformos pagrindas“ suteikė B. Jelcinui galią skelbti dekretus, susijusius su ekonomine reforma, net jei šie prieštarautų įstatymams. Prieš įsigalėdami šie dekretai turėjo praeiti septynių dienų periodą, kurio metu galėjo būti atšaukiami Rusijos TFSR Aukščiausiosios Tarybos arba jos prezidiumo.^[33] Po penkių dienų B. Jelcinas be prezidento pareigų pradėjo eiti ir ministro pirmininko pareigas. Jegoras Gaidaras paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju bei ekonomikos ir finansų ministru. Lapkričio 15 d. B. Jelcinas išleido dekretą Nr. 213 „Dėl užsienio ekonominės veiklos Rusijos TFSR teritorijoje liberalizavimo“, kuriuo visoms Rusijos kompanijoms leista įvežti bei išvežti produkciją bei įgyti užsienio valiutą, kas iki tol buvo griežtai kontroliuojama valstybinės valdžios.^[33] Gruodžio 3 d. B. Jelcinas išleido dekretą Nr. 297 „Dėl priemonių kainų liberalizavimui“, kuris nuo 1992 m. sausio 2 d. atšaukė iki tol galiojusią kainų kontrolę.^[33]

GKČP nariai bei jų bendrininkai buvo apkaltinti išdavyste bei siekiu perimti valdžią, tačiau iki 1992 m. pabaigos jie paleisti iš ikiteisminio sulaikymo. Perversmininkų teismas prasidėjo 1993 m. balandžio 14 d.^[36] 1994 m. vasario 23 d. Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos nutarimu pučo organizatoriai amnestuoti kartu su 1993 m. Rusijos konstitucinės krizės dalyviais.^[33] Generolas V. Varenikovas atsisakė priimti amnestiją, reikalaudamas tęsti bylos nagrinėjimą. 1994 m. rugpjūčio 11 d. jis buvo paskelbtas nekaltu.^[11]

• Ziemele, Ineta (2005). State Continuity and Nationality: The Baltic States and Russia. Martinus Nijhoff Publishers. ISBN 90-04-14295-9.