PROFILPELAJAR.COM

Infliacija (lot. inflatio – išpūtimas) – bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.^[1]^[2]^[3]

Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas, kai tuo pačiu metu sumažėja lygiai tokio paties dydžio grupės prekių kainos nesukelia infliacijos. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Įprastai esant nedidelei infliacijai vienos prekės kaina nekyla po truputį kiekvieną mėnesį. Ji gali pakilti net keliais dešimtimis nuošimčių vieną kartą per kelerius metus, bet jei išlaidos tai prekei sudaro nedidelę dalį išlaidų, toks vienos prekės kainos pakilimas nesukelia didesnio infliacijos šuolio.

Ekonomikos teorijoje vyrauja nuomonė, kad nedideli infliacijos tempai (2–3 % per metus) yra naudingi. Dėl tokios infliacijos pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realios gamybos apimtys ir mažėja nedarbas. Viršijus šį lygį ekonomikos augimo tempai pradeda mažėti. ECB, FED ir kitų šalių centriniai bankai stengiasi palaikyti 2 % infliacija lygį, kuris neigiamai nepaveikia nei gyventojų taupymo ar vartotojų pinigų leidimo įpročių, nei įmonių ar investuotojų investicinių sprendimų. Reguliuodami infliaciją centriniai bankai gali koreguoti bazines palūkanų normas. Pvz., ECB gali daryti įtaką EURIBOR, t. y. mažinti arba didinti skolinimosi sąnaudas bankams kas galiausiai atsiliepia kredito įkainiams. Prasidėjus recesijai siekiama sumažinti palūkanų normas ir tokiu būdu paskatinti įmonių ir gyventojų kreditavimą, o prasidėjus ekonomikos perkaitimui priešingai siekiama padidinti palūkanų normas, kad įmonės apdairiau investuotų į plėtrą, gyventojai mažiau imtų vartojimo bei būsto paskolų. Nevaldant infliacijos galima atlyginimų augimo spiralė (atlyginimai pradeda augti sparčiau nei darbo našumas, taip prarandamas šalies konkurencingumas), susidaro nekilnojamo turto burbulas ir tuo pačiu mažėja būsto įperkamumas, taip pat mažėja realusis darbo užmokestis net ir kylant atlyginimams, gali kilti ir kiti nepageidaujami reiškiniai. Nevaldant infliacijos centriniai bankai praranda pasitikėjimą jų vykdoma monetarine politika, o valstybė – fiskaline politika (nuvertėja valiuta, kartais neišvengiama devalvacija, valstybės nemokumas). Ūkio istorijoje žinomi ir hiperinfliacijos, stagfliacijos atvejai. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais stebima bendra pasaulinės infliacijos mažėjimo tendencija (dėl ekonomikos globalizacijos ir tarptautinių finansų rinkų), vis dažniau reiškiasi defliacija.^[1]^[2]^[4]

Vidutiniai metiniai infliacijos tempai Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo 1991 m. buvo 224,7 %, o 1992 m. siekė 1 163 %, 1993 m. nukrito iki 118,7, o stabilizavosi 1999 m. kuomet buvo užfiksuota 0,7 % kainų augimo lygis. 2003 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo defliacija, t. y. buvo neigiamas kainų augimo lygis (-1,1 %). Vėliau infliacija pradėjo augti ir per pasaulinę finansų krizę 2008 m. pasiekė 8,5 % lygį, 2009 m. smuko iki 1,3 % ir vėl stabilizavosi.^[1]^[5] Po COVID 19 pandemijos ir 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą bei po to kilusios energetinės krizės kainos išaugo iki dviženklių augimo tempų.^[6]

Infliacijos skaičiavimo metodika

Sulyginamas kiekvienos prekės ar paslaugos kainos pokytis ir nustatoma, kokią dalį ta prekė ar paslauga sudaro vartojime. Prekių ar paslaugų, kurios sudaro didesnę dalį gyventojų išlaidų kainų pokytis sudaro didesnę įtaką infliacijai ir atvirkščiai.

Skaičiuojant prekių ir paslaugų vartojimą vykdant atranką siekiama aprėpti nuolatinius ir esančius Lietuvoje užsienio piliečius, institucinius ūkius, kurie reprezentuotų bendrą Lietuvoje esančių galutinių vartotojų vaizdą, taip pat gyvenamąją vietą reprezentuotų Lietuvos galutinių vartotojų teritorinį pasiskirstymą. Taip pat įmonės ir prekybos vietos turi reprezentuoti teritorinį ir struktūrinį Lietuvos įmonių ir prekyviečių pasiskirstymą. Atrinktos prekės turi sudaryti ne mažiau kaip 0,01 % išlaidų joms. 2022 m. infliacijai skaičiuoti pasirinkta 985 vartojimo prekės ir paslaugos. Į jas neįeina lošimų ir finansinio tarpininkavimo paslaugos.

Detaliau skaičiuojamos prekės ir paslaugos pagal kurias skaičiuojama infliacija pasiskirsto taip:^[7]

Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai – 264;
Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai – 57;
Drabužiai ir avalynė – 107;
Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras – 38;
Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra – 104;
Sveikatos priežiūra – 130;
Transportas – 46;
Ryšiai – 10;
Poilsis ir kultūra – 104;
Švietimas – 10;
Viešbučiai, kavinės ir restoranai – 40;
Įvairios prekės ir paslaugos – 75.

Prekės ir paslaugos parenkamos labiausiai reprezentuojančias įsigyjamas. Jos įvertinamos mažmeninėmis (galutinio vartotojo mokamomis) kainomis atsižvelgiant į sezoninius svyravimus ir nuolaidas.

Infliacijos priežastys

Infliacijos priežastys:^[1]^[2]

netikėtas kainų augimas, kuris mažina vartojimą
vartojimo augimas, kuris kelia kainas
deficitinis valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas)
valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privalomą bankuose laikomų pinigų rezervą padidėja pinigų multiplikacija, ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją)
importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų augimas
ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas (smunka nacionalinės valiutos kursas, todėl didėja importuojamų prekių ir paslaugų kainos)
ūkio recesija (smunkant darbo našumui auga produkcijos kaina)
ūkio monopolizacija ar oligopolizacija (monopolistai ar oligopolistai vaikydamiesi pelno net ir nesusitarę gali pakelti kainas).

Infliacijos neigiami padariniai

Infliacijos neigiami padariniai yra:^[1]^[2]

Perkamosios galios kritimas – krentant perkamajai galiai mažėja rinka ir sunkiau parduoti prekes. Sumažėjęs prekių pirkimas smukdo ūkį.
Nuvertėja indėliai – esant didesnei infliacijai žmonės linkę nelaikyti pinigų, o juos greičiau išleisti, ar pakeisti į kitą valiutą, taip dar labiau didindami infliaciją. Taip pat atsisako jų kaupimo ir pasidaro sunkiau gauti ilgalaikių paskolų, tuo pačiu žlugdomas brangių daiktų pirkimas išsimokėtinai.
Prekiautojai, tikintys, kad pirkėjai mažiau gaudosi kainose, jas užkelia daug aukščiau negu jos turėtų būti net esant didesnei infliacijai. Tokių būdu krenta pragyvenimo lygis.
Ateities nežinojimas – žmonės nežino ateities ir todėl gali nutraukinėti savo ūkinę veiklą.
Esant hiperinfliacijai ar tiesiog didelei infliacijai žmonės gali atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir net jei nesant ignoruoti savo valstybės pinigus, o naudotis kitų valstybių pinigais. Tokiu atveju viena valstybė negalės vykdyti dalies savo pinigų politikos ir dengti kitos valstybės atspausdintus pinigus, tuo tarpu ir infliaciją savo prekėmis.

Infliacijos teigiami padariniai

Nedidelės infliacijos teigiami padariniai yra:^[1]^[2]

Esant infliacijai žmonės iš dalies atsisako besaikio pinigų kaupimo ir juos investuoja, išleidžia ar padeda bent į banką.
Valstybė, vykdydama pinigų emisiją (spausdindama pinigus), turi papildomų lėšų savo išlaidoms padengti.
Kartais išaugus infliacijai lengviau atiduoti skolas (ypač jei skolos perskaičiavimas nenumatytas sutartyje).
Krentant nacionalinei valiutai šalies ūkis darosi konkurencingesnis su kitų valstybių ūkiais.