PROFILPELAJAR.COM

Rasytė vok. Rossitten rus. Рыбачий

Rasytė iš aukštai

Rasytė 55°09′18″š. pl. 20°50′56″r. ilg. / 55.155°š. pl. 20.849°r. ilg. / 55.155; 20.849 (Rasytė)

Laiko juosta: (UTC+2)

Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Zelenogradsko rajonas

Įkūrimo data	1372 m.

Gyventojų (2011)	1 001

Pašto kodas	238535
Tel. kodas	+7 401 50
Tinklalapis	kursh-ms.ru
Vikiteka	Rasytė

Rasytė (vok. Rossitten; nuo 1946 m. Rybačis, rus. Рыбачий) – gyvenvietė Rusijoje, Kaliningrado srities vakarinėje dalyje, Zelenogradsko rajone, nuo 2005 m. Kuršių Nerijos kaimo gyvenvietės kaimas.^[1]^[2]

Istorija

Rasytės prieplauka (1921 m., pašto atvirukas)

Sembos žemės kaimo pavadinimas Rusītē sembiškos prūsiškos kilmės.^[3] Šioje vietovėje buvo kuršių žvejų gyvenvietė, kuri dėl slenkančio smėlio ne kartą buvo perkelta į kitą vietą. 1372 m. minima Vokiečių ordino pilis Russiten. 1507 m. pilis apleista, vėliau sunyko.

1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų apskrities, nuo 1939 m. kovo 27 d. Sembos apskrities kaimas.^[4] 1946 m. balandžio 7 d. – rugsėjo 6 d. Kranco rajono (rus. Кёнигсбергский район), vėliau Zelenogradsko rajono kaimas, 1947 m. birželio 17 d. – 2005 m. birželio 30 d. Rybačio apylinkės centras. 2006 m. prarado miesto tipo gyvenvietės statusą.

Sovietmečiu čia buvo didžiausia Pabaltijo biologinė paukščių žiedavimo stotis, priklausiusi TSRS Mokslų akademijos Zoologijos institutui. Kasmet čia būdavo sužieduojama keletas tūkstančių paukščių.^[5]

Po II pasaulinio karo kaip Kaliningrado srities dalis atiteko Rusijos TFSR. Vėliau į jį pretendavo Lietuvos TSR pagal pasiūlymą, kuriuo visa tuometinio Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija būtų buvusi prijungta prie Lietuvos TSR, nes taip neva nacionalinį parką būtų buvę lengviau administruoti. TSRS valdžia pasiūlymo nepatenkino. Tačiau įsteigus Neringos savivaldybę jos herbe, susidedančiame iš šešių Kuršių nerijos gyvenviečių vėtrungių, buvo pavaizduota ir Rasytės vėtrungė (greta Nidos, Juodkrantės, Nidos Purvynės, Preilos ir Pervalkos vėtrungių). Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Rasytės vėtrungė Nidos herbe buvo pakeista į baltą tuščią vėtrungę, kuri simbolizuoja užpustytą Karvaičių kaimą ir kartu visus kitus smėlio kopų užverstus Kuršių nerijos kaimus.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1818–1939 m.	Žuvininkų apskritis	Karaliaučiaus apygarda
1939–1945 m.	Sembos apskritis	Karaliaučiaus apygarda
1945–1946 m.	Rytų Prūsija	TSRS
1946–1946 m.	Kranco rajonas	TSRS
1947–2008 m.	Rybačio apylinkė Zelenogradsko rajonas	Kaliningrado sritis
nuo 2008 m.	Kuršių Nerijos kaimo gyvenvietė Zelenogradsko municipalinis rajonas	Kaliningrado sritis

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1910 m. ir 2011 m.

1910 m.^[6]

1933 m.

1939 m.^[7]

2002 m.

2009 m.

2011 m.^sur.

460

650

690

960

1 112

1 001

Turizmas

Po Antrojo pasaulinio karo miestelio gyventojai užsiiminėjo žvejyba. Miestelyje, Kuršių marių pusėje yra žvejybinių laivų prieplauka. Paskutiniais metais vis didesnę reikšmę miestelio ekonomikoje užima turizmas (turistų maitinimas, prekyba suvenyrais), nes beveik visi turistiniai maršrutai Kuršių Nerijos Rusijos dalyje eina per Rybačį.

Nerijoje veikia Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Rybačyje įsikūrusi parko administracija. Yra biologinė stotis, kurioje atliekami ornitologiniai tyrimai. Ją dar 1901 m. įkūrė teologas ir ornitologas Johanesas Tynemanas – tai pirmoji pasaulyje ornitologinė stotis (Rasytės paukščių stebykla), kurioje buvo žieduojami paukščiai. Rasytės apylinkėse yra vienintelis Nerijoje didesnis gėlo vandens ežeras, mėgstamas vandens paukščių.

Miestelyje yra labai senos kapinės, kur palaidoti Johanesas Tynemanas (1863–1938) ir legendinis kopų inspektorius Vilhelmas Francas Efa (Wilhelm Franz Epha, 1828–1904), kurio pasiūlyti apželdinimo metodai išgelbėjo nuo užpustymo daug kaimų.^[8] Šeši vokiečių miestai turi šio miestelio vardu pavadintą gatvę (vok. Rossitenstrasse).

Sklandymo mokykla

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Rasytėje buvo Vokietijos sklandytojų mokykla. Į ją 1931 m. Lietuvos aeroklubas pasiuntė karo lakūną G. Heidrikį. Gregorius Radvenis (Heidrikis) (1903) išmoko sklandyti, 1931 m. spalio 21 d. įvykdė C kategorijos piloto reikalavimus ir gavo ženkliuką. Vėliau Heidrikis dirbo sklandymo instruktoriumi Lietuvoje. Rybačio mokyklos pavyzdžiu Lietuvos sklandytojų mokykla buvo perkelta į Nidą. Nidos sklandymo mokykla

Vokietijoje egzistavo sklandytuvų gamybos kompanija Rhön-Rossiten Gesellschaft, konstravusi ir gaminusi pasaulinio lygio sklandytuvus. Žodis Rossiten jos pavadinime – tai senasis Rybačio pavadinimas.

1938 m. gruodžio 9-11 d. vokiečių sklandytojai Boedecker ir Zander Rasytėje dviviečiu sklandytuvu DFS Kranich pasiekė pasaulio rekordą – nenusileisdami jie sklandė 50 val. 15 min.^[9]

Galerija

Vaizdas nuo Muelerio kalno.
Rybačiaus gatvė
Rybačio cerkvė (buvusi liuteronų kirchė)
Rybačio paukščių stebėjimo stotis
Tinklai Rybačio paukščių stebėjimo stotyje

Šaltiniai

↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Archyvuota kopija 2012-04-14 iš Wayback Machine projekto. Patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos protokoliniu nutarimu 1997 m. gegužės 25 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5420014882
↑ Палмайтис Л. Предложение по научной русификации исконных наименований перешедшей в состав России северной части бывшей Восточной Пруссии. – Европейский институт рассеянных этнических меньшинств, 2003. Archyvuota kopija 2012-02-09 iš Wayback Machine projekto.
↑ Rasytė GenWiki
↑ Boleslavas Požerskis. „35 maršrutai autoturistams“. – Vilnius, Mintis, 1975. // psl. 112.
↑ Žuvininkų apskrities kaimų sąrašas (1910 m.) vok.
↑ Sembos apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok.
↑ 100. Todestag von Franz Wilhelm Epha Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto. (vok.)
↑ The DFS Kranich Archyvuota kopija 2011-11-26 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Grasilda Blažienė: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen. Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000.
G. Gerullis: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin, Leipzig 1922.
Губин А.Б. Топонимика Калининграда. Реки и водоемы // Калининградские архивы. – Калининград, 2007. – Вып. 7. – С. 197–228.
Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.