Miestelio vardas kilęs nuo bendrinio žodžio raguva – „vandens išraustas griovys“.
Istorija
Rašytiniuose šaltiniuose Raguvos vardas pirmą kartą paminėtas 1501 m. Vilkmergės vietininko Boriso Semenavičiaus prašyme Ldk Aleksandrui. 1501 m. liepos 22 d. Aleksandro dovanojimo raštu Raguva ir Raguvos dvaras buvo atiduota B. Semenavičiui. 1586 m. dokumentuose jau minimas Raguvos miestelis, 1610 m. balandžio 7 d. dvaro inventoriuje – Šv. Jono bažnyčia ir priešais dvaro vartus buvusi sena cerkvė.
1740 m. gruodžio 12 d. Raguvai suteikta turgaus (penktadieniais ir sekmadieniais) ir prekymečių privilegija. XVI a. Raguvą valdė kunigaikščiai Žilinskiai (kitur – Zilinskiai), XVII a. – Oginskiai, XVIII a. (iki 1831 m. sukilimo) – Straševičiai. Prekymečiai garsėjo plačiai, čia atvykdavo pirkliai net iš Rygos.
XIX a. miestelyje gyveno ne tik lietuviai, bet ir žydai, rusai. Raguvos istorijoje galima rasti 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų, 1905–1907 m. įvykių, Nepriklausomybės kovų puslapių, daugelį iškilių asmenybių: knygnešių, mokslininkų, dailininkų, poetų, kunigų, visuomenininkų. 1863 m. ties Raguva laimėdamas Genėtinių mūšį, sukilimą pradėjo Zigmantas Sierakauskas. XIX a. pabaigoje Raguva – Vilkmergės apskrities miestelis, valsčiaus centras.[2]
Nuo XVII a. Raguvoje apsigyveno žydų, šiek tiek karaimų, nuo XIX a. – rusų sentikių, kurie 1840 m. įkūrė savo parapiją. 1867 m. Kritižyje pastatyti mediniai sentikių maldos namai, 1875 m. – mūrinė stačiatikių cerkvė. XIX a. mena Šv. Agotos (prie miestelio, kelių sankryžoje) ir Šv. Florijono (miestelio centre) medinės skulptūros, anot senųjų gyventojų, sergstinčios Raguvą nuo ugnies (tankiai apstatytas medinis miestelio centras daug kartų degė).
Pokario metais apylinkėse veikė Vyčio apygardos, Žaliosios partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.
