Moabitų kalba – senovinė semitų kalba, I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje vartota Moabo krašto gyventojų (dab. vidurio vakarų Jordanija). Kalba menkai paliudyta. Vienintelis žinomas didesnis rašytinis šaltinis – Mešos stela, ~840 m. pr. m. e. sudaryta Moabo karaliaus Mešos ir užrašyta finikiečių raštu. Stela gerokai apirusi, todėl ne visas tekstas aiškus. Taip pat yra nedidelis apiręs panašaus laikmečio įrašas iš Karako bei keletas įrašų ant antspaudų.

Moabitų kalba buvo labai artima hebrajų kalbai, galbūt net jos tarmė. Moabitų kalba kartu su hebrajų, finikiečių, amonitų ir edomitų kalbomis sudarė kanaaniečių dialektinį kontinuumą.^[1] Nuo hebrajų kalbos skyrėsi kitokia daugiskaitos galūne (moab. mlkn, hebr. məlākîm „karaliai“), išlaikyta veiksmažodine priesaga t (w-’ltḥm „pradėjau kautis“ iš šaknies lḥm), dvejopa mot. g. galūne (-at ir -ah).