Eblaitų kalba – senovės semitų kalba, III tūkstantmetyje pr. m. e. vartota šiaurės rytų Mesopotamijoje (šiaurės Sirijoje). Pavadinta pagal Eblos miestą, nors šios kalbos atmainos vartotos taip pat Maryje, Nagare. Tai antra seniausia (po akadų) žinoma užrašyta semitų kalba.
Eblaitų kalba žinoma iš maždaug 5000 molinių lentelių, 1974–1976 m. rastų kasinėjant Eblą. Kalba buvo užrašyta asirų dantiraščiu. Ją 1975 m. iššifravo italų asirologas Džiovanis Petinatas.
Lentelė su eblaitų kalbos įrašu
Nors eblaitų kalbos gramatika artima akadų kalbai, bet leksiškai ji turi daugiau bendrumų su vakarų semitų kalbomis. Anot semitologo Edvardo Lipinskio, eblaitų (senovės sirų) kalba susidarė tuo metu, kai dar nebuvo ryškios takoskyros tarp vakarų ir rytų semitų kalbų. Panašumai su akadų kalba atsiradę dėl to paties dantiraščio naudojimo. Liparskis eblaitų, amoritų ir ugaritų kalbas išskiria į šiaurės semitų grupę.[1] Anot Kyro H. Gordono, eblaitų kalba greičiausiai buvo šiaurės Sirijoje vartota rašytinė lingua franca, o ne kasdienė šnekamoji kalba.[2]
Šaltiniai
↑Edward Lipiński (2001). Semitic Languages: Outline of a Comparative Grammar. p. 50.
↑Cyrus H. Gordon. 1997. „Amorite and Eblaite“, iš: The Semitic Languages. Ed. Robert Hetzron. New York: Routledge. Pages 100–113.
