Konrad Lorenz

Konradas Lorencas
Konrad Lorenz
Gimė 1903 m. lapkričio 7 d.
Viena, Austrija-Vengrija
Mirė 1989 m. vasario 27 d. (85 metai)
Viena, Austrija
Tautybė austras
Sutuoktinis (-ė) Margaret Gebhart
Vaikai 3
Sritis Etologija
Organizacijos Vienos universitetas
Karaliaučiaus universitetas
Alma mater Kolumbijos universtitetas
Vienos universitetas
Žymūs apdovanojimai

Karališkosios draugijos užsienietis narys (1964 m.)[1]
Kalingos premija (1969 m.)
Nobelio fiziologijos ir medicinos premija (1973 m.)

Konradas Zacharijas Lorencas (vok. Konrad Zacharias Lorenz, 1903 m. spalio 7 d. – 1989 m. vasario 27 d.) – austrų zoologas, vienas iš šiuolaikinės etologijos pradininkų. Kartu su Karlu fon Frišu ir Nikolu Tinbergenu 1973 m. pelnė Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją „už individualaus ir visuomeninio elgesio šablonų struktūrą ir sužadinimą“. Tyrinėjo žąsų ir kuosų instinktus. Taip pat dėmesio skyrė žmonių elgesio tyrimams, šia tema išleido paskutiniąją savo knygą.

Gimė Vienoje žinomo ortopedo Adolfo Lorenco ir gydytojos Emos Lecher šeimoje. Nuo 1922 m. studijavo Kolumbijos universitete JAV, tačiau 1923 m. grįžo į Vieną ir studijavo Vienos universitete iki 1928 m. 1928–1935 m. universitete dėstytojavo. 1936 m. jis susipažino su Nikolu Tinbergenu, vėliau ilgamečiu bendražygiu, su kuriuo ėmėsi paukščių instinktų tyrimų. 1938 m. įstojo į Nacių partiją, to meto raštuose rėmė nacizmą ir rasinę higieną.[2][3][4][5][6][7] 1940 m. tapo Karaliaučiaus universiteto psichologijos profesoriumi. 1941 m. buvo kaip medikas pašauktas į tarnybą Vermachte, o 1944 m. išsiųstas kovoti į Rytų frontą, kur buvo paimtas į sovietų nelaisvę ir iki 1948 m. kalinamas Armėnijos SSR. Paleistas grįžo į Vokietiją ir dirbo Makso Planko institute. Po karo gailėjosi savo narystės Nacių partijoje.[8] Mirė 1989 m.

Bibliografija

Parašė kelias knygas, iš kurių garsiausios[9]:

  • „Jis kalbėjo su gyvuliais, paukščiais ir žuvimis“ (Er redete mit dem Vieh, den Vögeln und den Fischen, 1949 m.; 1981 m. išleistas lietuviškai pavadinimu „Karaliaus Saliamono žiedas“),
  • „Apie agresiją“ (Das sogenannte Böse, 1963 m.),
  • „Apie gyvūnų ir žmonių elgesį“ (Über tierisches und menschliches Verhalten, 2 tomai, 1965–1966 m.),
  • „Atvirkščioji atspindžio pusė“ (Die Rückseite des Spiegels, 1973 m.),
  • „Lyginamasis elgsenos tyrimas arba etologijos pagrindai“ (Vergleichende Verhaltensforschung oder Grundlagen der Ethologie, 1978 m.).

Šaltiniai

  1. ↑ Krebs, J. R.; Sjolander, S.; Sjolander, S. (1992). „Konrad Zacharias Lorenz. 7 November 1903 – 27 February 1989“. Biographical Memoirs of Fellows of the Royal Society. 38: 210–228. doi:10.1098/rsbm.1992.0011. PMID 11616215.
  2. ↑ Eisenberg, L. (2005). „Which Image for Lorenz?“. American Journal of Psychiatry. 162 (9): 1760. doi:10.1176/appi.ajp.162.9.1760. PMID 16135651.
  3. ↑ Sax, Boria (2007). „Konrad Lorenz and the Mythology of Science“. In Aftandilian, Dave; et al. (eds.). What Are Animals to Us? Approaches from Science, Religion, Folklore, Literature and Art. Knoxville: Tenesio universiteto leidykla. pp. 269–276. ISBN 978-1-57233-472-4.
  4. ↑ Sax, Boria (1997). „What is a 'Jewish Dog'?: Konrad Z. Lorenz and the Cult of Wildness“. Society and Animals. 5 (1): 3–21. doi:10.1163/156853097X00196.
  5. ↑ Föger, B., & Taschwer, K. (2001). Die andere Seite des Spiegels: Konrad Lorenz und der Nationalsozialismus. Czernin-Verlag.
  6. ↑ Kalikow, T. J. (1983). „Konrad Lorenz's ethological theory: Explanation and ideology, 1938–1943“. Journal of the History of Biology. 16 (1): 39–73. doi:10.1007/bf00186675. PMID 11611248. S2CID 26788185.
  7. ↑ Kalikow, T. J. (1978). Konrad Lorenz’s „brown past“: A reply to Alec Nisbett.
  8. ↑ Campbell, Donald T. (1975). „Reintroducing Konrad Lorenz to Psychology“. In Evans, R. I. (red.). Konrad Lorenz: The Man and His Ideas. New York: Harcourt Brace Jovanovich. p. 106. ISBN 978-0-15-147285-7.
  9. ↑ Konrad Lorenz. VLE. Tikrinta 2022-09-27